Netikėk savimi!

Šitas paradoksas man labiausiai patinka!  Nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visos bėdos kyla nuo per mažo pasitikėjimo savim ir reiktų kaip tik atvirkščiai, labiau tikėti savim. Visgi ne. Tiksliau - ne visada.

Bėda, kad netikim savim tada, kai reiktų ir tikim, kai nereiktų. Tas mokėjimas tinkamu laiku ir tinkamoj vietoj NEtikėti savimi yra vienas geriausių įgūdžių, kurių save išmokiau.

Praktiškai visada į visus savo "atrodo" žiūriu nepatikliai ir patikrinu faktais.

Pvz., vakarais man dažnai atrodo, kad nieko gero šiandien nenuveikiau. Kai taip atrodo, apima nusivylimas ir veltui praleistos dienos jausmas. Tada sėdu, susirašau ką realiai nuveikiau ir pamatau, kad buvo visai gera, prasminga ir produktyvi diena.

Kai atrodo, kad oiii, čia dar daug laiko yra... Tada staiga suprantu, kad nebespėju. Arba atvirkščiai, kai atrodo, jog nespėsiu - spėju.

Jau kurį laiką atkreipiu dėmesį į visus "atrodymus" ir patikrinu ar tikrai yra taip, kaip man atrodo. Labai dažnai pamatau, kad ne, yra kitaip. Todėl kuo ilgiau netikiu savim, t.y., tuo, kas atrodo, tuo lengviau tiesiog imu ir padarau. Nes jei tikiu "atrodo nesugebėsiu, čia sunku, man nepavyks", tai daug ko net net nepabandau, net nepradedu!

Kai man atrodo, kad ko nors nesugebėsiu, patikrinu - imu ir padarau. Arba kai atrodo, kad bus sudėtinga, patikrinu ar tikrai ir paaiškėja, kad ne, iš tikrųjų buvo lengva.

Kai atrodo, kad kažkas niekada nesibaigs - baigiasi. O kai atrodo, kad niekada neprasidės - prasideda.

Ir net kai atrodo, kad tas "atrodymas" pagrįstas faktais, nebūtinai taip nutinka, kaip atrodo. Pvz., man atrodė, kad mano imunitetas - geležinis. Nes neprisimenu, kada sirgau, nors tiek daug šalau, šlapau ir apskritai belenką belenkokiom oro sąlygom veikiau ir nieko niekad nenutiko. Bet bam, ėmiau ir susirgau vasarą. Ir net ne covid, dariausi testą, matyt kažkas iš tų senovinių, visų pamirštų virusų. Tada vienu momentu atrodė, kad pora dienų ir būsiu sveika. Bet ne, vis dar ne. Dabar jau įsijungė mano vidinė Drama Queen ir atrodo, kad niekada niekada nepasveiksiu. Laimei tai irgi ne tiesa, taip tik atrodo. 

Nustojus tikėti viskuo, kas atrodo, atsiveria labai plačios galimybės jaustis geriau, realizuoti save per daug nesukant sau galvos, koks bus rezultatas, džiaugtis gyvenimu, santykiais ir t.t. Ypač galvojant apie savo ateities perspektyvas, kurias mes visi, jei sąžiningai, piešiam gana ribotas ir neypač šviesiom spalvom, yra labai naudinga mokėti netikėti tuo, kas atrodo. Nes o ką, jei visa tai, dėl ko tu nerimauji, bijai, o ką, jei viskas, dėl ko tu save dabar stabdai, yra tik tas "atrodymas", kuriuo neverta pasitikėti? Nes juk pagyvensim ir pamatysim, kaip viskas bus tada, kai realiai bus. Nes kol kas ateitis tik "atrodymas", o ne realybė.