C. Jungo Aktyvios vaizduotės metodas

Tai FAKTAS, kad aš esu ne pirmoji, kuri pastebėjo, jog kūryba, menas, tapyba, piešimas, formos, spalvos daro poveikį žmogaus savijautai. 

Pvz., C. Jungas teigė, kad sąmonė dažnai yra per siaura – ją riboja mūsų įsitikinimai, baimės ir išmokti šablonai. Jo sukurtas „aktyviosios vaizduotės“ metodas yra kažkuo panašus į tai, ką ir aš darau: leidimas pasąmonės turiniui (mano atveju per vizualią išraišką) iškilti be sąmonės cenzūros ar kontrolės. Jungo teorijoje teigiama, kad fizinis formos keitimas (paveikslo koregavimas) tiesiogiai transformuoja ir vidinį psichikos turinį.

Vienas pirmųjų darbų. Problemą, skirtą pasąmonei mokytis išspręsti, perteikiau ant popieriaus kava.

Vaizdas išdžiūvusių, be kavos tirščių dėmių.

Carlas Gustavas Jungas buvo šveicarų psichiatras ir analitinės psichologijos kūrėjas. Jis gyveno 1875–1961 metais.

Savo „aktyviosios vaizduotės“ (angl. Active Imagination) metodą jis pradėjo vystyti maždaug 1913–1916 metais, kai pats išgyveno gilią vidinę krizę ir nusprendė tiesiog stebėti, kas vyksta jo psichikoje, leisdamas pasąmonės vaizdiniams laisvai kilti.

Man patinka naudoti miščią techniką. Čia naudojau vandeninius flomasterius (kurie šiek tiek primena akvarelę) ir kreidines pasteles, kurias, beje, taip pat galima lieti su vandeniu ant popieriaus.

Kitaip tariant, Jungo Aktyvios vaizduotės metodas yra metodas, leidžiantis pasąmonei ir sąmonei bendradarbiauti. Panašiai veikia ir mano Pasąmonę problemas spręsti apmokantis metodas, kurį trumpiau galima vadinti tiesiog Pasąmonės treniruote.

Paprastai mūsų sąmonė (loginis protas, taisyklės, baimės) veikia kaip filtras arba sargas, kuris atmeta viską, kas neracionalu ar neįprasta. Aktyvioji vaizduotė (arba mano Pasąmonės treniruotė) sąmoningai patraukia šį „sargą“ į šalį ir leidžia pasąmonei kalbėti vaizdais, jausmais ar judesiais.

Jungas teigė, kad vaizdinių matymas nėra tiesiog svajojimas. Svajojant žmogus yra pasyvus. Aktyviojoje vaizduotėje žmogus aktyviai perkelia vidinį turinį į išorę – pavyzdžiui, piešiant, rašant ar lipdant – ir su juo dirba.

3 pagrindiniai Jungo ir mano metodų etapai

1. Susitelkimas į vidų (diskomforto priėmimas): Žmogus nukreipia dėmesį į vidų, ypač į kokią nors emociją, neaiškų jausmą, spaudimą ar neišspręstą problemą. Jis neanalizuoja, kodėl taip jaučiasi, o tiesiog leidžia tam jausmui būti.
2. Formos suteikimas (pasąmonės iškėlimas): Tam jausmui ar vaizdiniui leidžiama iškilti ir jis perkeliamas į fizinę formą. Tai reiškia, kad žmogus pradeda piešti, rašyti ar judėti visiškai negalvodamas apie rezultatą ar estetiką. Ranka juda vedama impulso, o ne plano.
3. Konfrontacija ir transformacija: Sąmonė stebi šį procesą nevertindama (nėra „gražu/negražu“, „teisinga/neteisinga“). Kai vaizdas ant popieriaus keičiamas intuityviai, pasąmonė sprendžia problemą savo kalba. Jungas pastebėjo, kad toks fizinis darbo su vaizdiniu procesas sukuria psichologinę transformaciją – žmogus randa naują perspektyvą, kurios loginis protas niekada nebūtų sugalvojęs.

Kodėl tai veikia?

Jungas tikėjo, kad pasąmonė turi savireguliacijos mechanizmą ir visada siekia vidinės pusiausvyros. Kai mes sąmoningai įstringame („atsiremiame į sąmonės ribą“), pasąmonė jau žino sprendimą, tačiau jis yra per daug neįprastas ar nelogiškas, kad sąmonė jį iškart priimtų. Piešimas tampa tiltu – saugia erdve pasąmonei parodyti išeitį. Išsprendus konfliktą ant popieriaus, jis išsprendžiamas ir nervų sistemoje.

Man mano piešiniai, nors piešiu juos tol, kol pajaučiu "problema išspręsta" arba "užbaigta", arba "nebeturiu, ką pridėti" jausmą, tačiau pats rezultatas ne visada kelia ramybės, taikos ar kokius nors kitokius, tradiciškai pozityviems priskiriamus jausmus. Bet būtent tai ir reiškia, kad pasąmonė rado kelią, kurio sąmonė negalėjo rasti, nes sąmonei šis sprendimas yra neįprastas, nepažintas, nejaukus. 

Tiesa, prie savo metodo pridedu ir 4 žingsnį - būtina veikti, būtina įsiklausyti į naujai atsiradusias idėjas, mintis, pojūčius ar patarimus iš šono, kurie surezonuoja. Būtina įgyvendinti arba bent jau pradėti įgyvendinti impulsus, kurie atsiranda po piešimo.