Užsiciklinusi minčių plokštelė

Labas!

Daiva gerą klausimą uždavė:

"laba diena.labai Įdomiai perskaiciau.esu girdejus apie neuronu takus.jei nori kad nauji susiformuotu reikia keisti įprocius.norejau paklausti,man visada gromuliojasi tos pacios mintys,niekaip neiseina ju numesti.is to kyla nerimas,atrodo viskas gerai,bet pastoviai nerimauju,del visko.kaip atsikratyti tu paciu minciu gromuliavimo,ir pastovaus įsiskaudinimo.aciu kad paskaitysit."

Šiandien atsakau apie tai :)

Užsiciklinusi minčių plokštelė

Tai problema, su kuria susiduria labai daug žmonių. Vieniems ta pati tema sukasi galvoje kelias valandas, kitiems - kelias savaites, o dar kitiems - kelerius metus. Psichologijoje tam net yra terminas - ruminacija.

Ruminacija nėra gilus apmąstymas ar išmintinga analizė. Tai užstrigusi minčių plokštelė, kai protas bando išspręsti tai, kas mąstymu neišsprendžiama.

Problema ne tame, kad žmogus galvoja. Bėda tame, kad jis galvoja vietoj to, kad jaustų.

Kai problema emocinė, o ne loginė, - protas bejėgis. Apie tai kartą rašiau laišką "Susivokimai" prenumeratoriams, nežinau ar turėjot galimybę perskaityti. Kai žmogus bando išmąstyti emocinio pobūdžio problemą, tik giliau įkrenta į emocinio ir mentalinio užstrigimo ciklą.

Aš jau ne kartą kalbėjau apie disociaciją - reakciją į traumą, kai žmogus atsijungia nuo jausmų ir kūno. Kai emocijos per stiprios, kai aplinka nesaugi, kai nėra galimybės pabėgti, - žmogus "pabėga" iš vidaus. Atsijungia nuo jausmų ir vietoj pajautimo pradeda galvoti. Viskas. Jungiklis perjungtas, "užstrigusios plokštelės" režimas aktyvuotas.

Disocijavus nuo jausmų, protas lieka vieninteliu įrankiu spręsti problemas. Tačiau jis - ribotas. Viską analizuoja, bando suprasti, išsiaiškinti, sužinoti. Bet tokie analitiniai, kognityviniai metodai neveikia, kai problema ne loginė, o užspausta emocija, kurią reikia transformuoti per jausmus, o ne išanalizuoti logiškais argumentais.

Ruminacija yra nepripažintos emocinės problemos simptomas. Tai neišspręstos, užspaustos emocinės traumos pasekmė. Tai bandymas logiškai išanalizuoti tai, kam reikia emocinės transformacijos. Kai žmogus bijo jausti, jam belieka tik galvoti, o tai, šiuo atveju, yra spąstai, o ne išeitis. Bijai jausti, nori galvoti? Viskas, sukasi uždaras, niekur nevedantis minčių ratas.

Kuo ilgiau tame rate sukiesi, tuo jis greičiau sukasi, tuo sunkiau sustabdyti ir išlipti iš karuselės. Smegenyse formuojasi neuroninis takas - išmintas kelias, kuriuo mintys eina automatiškai. Kuo dažniau tuo keliu mintys eina, tuo labiau jis tampa pagrindiniu maršrutu. Galiausiai žmogus nebesirenka, nebekontroliuoja, jis tampa savo minčių auka, nes reaguoja automatiškai ta pačia mintimi, ta pačia emocija, ta pačia įtampa.

Tai tampa nebe tik psichologija, bet jau ir fiziologija, nes įsijungia ir neurocheminė laboratorija. Kai protas įsivaizduoja grėsmę – kūnas išskiria kortizolį, streso hormoną. Kuo ilgiau žmogus sėdi streso būsenoje, gamindamas ir "vartodamas" streso, nerimo sukeltų hormonų cheminį kokteilį, tuo labiau tampa priklausomas nuo šios vidinės chemijos ir nesąmoningai ima inicijuoti, aktyvuoti nerimo būseną, kad gautų "dar vieną dozę". Pvz., viskas gerai, ramu... O tada pasidaro neramu, nes įtartinai per daug viskas gerai (pasireiškia streso hormonų "chemijos" abstinencija) ir žmogus sau išprovokuoja nerimo priepuolį, iš musės išpučia dramblį ar tiesiog bijo, pats nežinodamas ko ir kodėl.

Be to, kai smegenys sugalvoja naują analitinę išvadą dėl senos "užstrigusios plokštelės" temos, išsiskiria dopaminas, malonumo hormonas, mielas atlygis po ilgos kančios. Nauja mintis niekur neveda, bet protas patenkintas, nes kažką veikia, todėl negali pripažinti, jog mąstymo ciklas ir toliau sukasi ratu, bet neveda link sprendimo. Taip formuojasi priklausomybė nuo analizės.

Žodžiu, kuo ilgiau žmogus suka savo minčių ratą ir bando sugalvoti sprendimą, arba bando kovoti su mintimis, nugalėti jas, tuo labiau tampa savo būsenos "narkomanu" - priklausomu nuo kortizolio, dopamino, įtampos, nerimo, analizės.

Dėl to užsiciklinimas yra ne ta problema, kurią galima išspręsti perskaičius vieną, labai gerą patarimą. Tai kompleksinė, giluminė problema, kurios sprendimui reikalingas specialistas, galintis padėti "nulaužti" smegenis ir šalia mąstymo sistemos integruoti atgal jauseną, buvimą, pajautimą. O taip pat reikalingas ir paties žmogaus nuoseklus, sistemingas darbas, atliekant "smegenų nulaužimo" specialisto duodamas užduotis.