Tobulos aplinkybės

Planuoju ir laukiu savo mėnesio trukmės atostogų, nuo liepos 20 d. iki rugpjūčio 19 d. Dar niekada nesu atostogavusi visą mėnesį, nors jau seniai svajoju apie tai. Norėčiau mėnesį atostogauti vasarą ir dar vieną mėnesį - gruodį.

Kadangi moku planuoti, organizuoti ir laikytis savi-disciplinos, per ~10 darbo metų įvairiai susiplanuodavau poilsį. Pvz., vienu metu porą metų kiekvieną mėnesį dirbdavau po 3 savaites ir kiekvieną mėnesį ilsėdavausi po savaitę arba dvi, kaip gaudavosi pagal kalendorių. Dabar, kadangi jaučiuosi gana stipriai nuvargusi per šiuos fantastiškus, labai produktyvius mokslo metus, įsivedžiau 3 dienų išeigines kiekvieną savaitę. Tik tiek, kad jų jau nebeužtenka pilnai pasikrauti "batareikai".

Bet vis tiek, visas mėnuo - labai ilgas laiko tarpas! Kyla daug visokių klausimų, neramumo, abejonių, pvz., ar tikrai dabar galiu sau leisti tiek laiko nedirbti?

Tačiau tiesa ta, kad toks dalykas kaip tobulos aplinkybės, deja, neegzistuoja.

Rašau apie tai, nes būna ir aš užkimbu ant šito kalbiuko, ir matau žmones, kurie daug metų kabo tvirtai užstrigę laukime, kada gi bus tobulas laikas, tobula pinigų suma, tobuli santykiai, tobula sveikata, tobulos žinios, - tobulos aplinkybės atlikti kažkam, ką jie nori padaryti.

Nors jau porą metų galvoju apie mėnesio trukmės atostogas, bet be finansinio aspekto, kurį gerai supranta visi, ypač turintys savo verslus ir pajamas gaunantys tokias, kokias sugeba uždirbti patys, dar yra ir savirealizacijos aspektas. Ką veiksiu, jei nedirbsiu? :D Ar tikrai pajėgsiu visą mėnesį nedirbti to, kas man taip patinka? Truputį gėdindamasi turiu pripažinti, kad 99,99% mano draugų yra vienaip ar kitaip susiję su mano darbu, nes man jis yra svarbi mano dalis - tai kūryba, įkvėpimas, įdomumas, savirealizacija, netgi sakyčiau, kad ir mano gyvenimo prasmė. Dėl to vis turiu naujų sumanymų, idėjų, ketinimų, kuriuos nekantrauju greičiau įgyvendinti ir pasižiūrėti kaip viskas veikia.

Tad mano ilgųjų atostogų realybė yra tokia, kad joms įvykti dar niekada nebuvo tobulų aplinkybių ir, panašu, niekada tobulų aplinkybių nebus. Vadinasi turiu įgyvendinti jas netobulose aplinkybėse, netobulu laiku, turint netobulus finansus ir visą kitą - netobulą.

Analizuodama plačiau savo visą gyvenimą suvokiu, kad išvis mažai ką esu nuveikusi tobulose aplinkybėse.

Pvz., metus dalyvavau Subalansuotos mitybos maratonuose ir dabar jau pati renku komandas ir vedu Subalansuotos mitybos maratonus. Dar nei vieno karto nebuvo taip, kad į 10 dienų maratoną įžengčiau apsupta tobulų aplinkybių, kuriose tobulai viskas lengva. Mano Subalansuotos mitybos maratonų komandų dalyvės (rašau moteriška gimine, nors galima ir vyrams jungtis, bet dažniausiai jungiasi vien moterys) taip pat nei viena prisijungdama dar nebuvo apsupta tobulų sąlygų, nes visos jos dirba, yra mamos, turi rūpesčių, savaitgaliais susitinka su draugais, švenčia šventes, atostogauja arba kaip tik, jaučiasi pervargusios, sudirgusios ir nori tik ėsti be saiko. Visos mes dalyvaujame tose aplinkybėse, kuriose esame, taip gerai, kaip pajėgiame.

Vakar buvau pakviesta skaityti dviejų paskaitų Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos "Guboja" organizuojamoje Savarankiškumo ugdymo stovykloje, o diena, kurioje dalyvavau, vadinosi "Neįmanoma būna tol, kol tampa įmanoma". Buvo labai faina, įkvepianti diena, bet šiandien smegenys kaip patižusi šaltiena ir, jei laukčiau tobulų aplinkybių, šito laiško nebūtumėt gavę. Tiesą sakant, išvis mano laiškų nelabai gautumėt, jei juos rašyčiau tik tobulose aplinkybėse. Šis laiškas yra 34tas, o tobulose aplinkybėse parašiau gal tik pirmus kelis, kai tik šviežiai viską sugalvojusi buvau ir buvau kupina pradinio entuziazmo :D

Jau kažkada pasakojau, bet pakartosiu dar kartą - labai patiko Mason Currey knyga apie įvairių kūrėjų dienos režimą „Dienos ritualai“. Knygoje yra aprašyti 161 įžymaus žmogaus – romanistų, dramaturgų, kompozitorių, dailininkų, filosofų, mokslininkų, matematikų – dienos ritualai, kaip į savo kasdienybę įsprausdavo laiką, pašvęstą kūrybai, kaip jiems sekėsi derinti buitį ir kūrybą, kokiu būdu realizuodavo savo kūrybinį potencialą. Labai įdomu tai, kad, nors visi buvo skirtingi, tačiau visus vienijo tas pats bruožas – kad ir kokiu ritmu, tempu gyveno, kad ir kokių skurdo ar prabangos sąlygų buvo supami, kad ir kokio dydžio šeimas turėjo arba kaip tik, liko vienišiai iki gyvenimo galo – visi vienaip ar kitaip, bet atrasdavo būdų kaip į savo dienotvarkę įterpti laiką kūrybai. Ir darydavo tai nuosekliai, kryptingai, atkakliai ir visą gyvenimą. Vieni kurdavo kasdien, kiti ne. Tačiau kurdavo, ieškodavo galimybių kurti: kas po 15 min. stovėdami arba kaip tik, tik gulėdami lovoje, kas po keletą valandų ar net visą dieną arba visą naktį. Nelaukdavo kol netyčia, savaime atsiras laiko. Jie suplanuodavo, ieškodavo, "padarydavo" laiko, prisitaikydavo prie visų esamų aplinkybių ir kurdavo. Manyčiau tuo ir skiriasi menininkas nuo mėgėjo - pirmasis į savo kūrybą žiūri kaip į darbą ir kuria kasdien, o antrasis laukia įkvėpimo, sėkmės, progos, aplinkybių ar dar ko nors.

Beje, vakar būdama Inturkėje stovykloje, savo paskaitoje "Laisvę svajonei" kalbėjau, kad savo gyvenimo auka žiūri KO NETURI ir dėl to NEGALI. Tuo tarpu savo gyvenimo autorius žiūri KĄ TURI ir KĄ SU TUO GALI padaryti, kad turėtų daugiau. Perfrazuodama pasakysiu, kad arba lauki tobulų aplinkybių, arba turimas aplinkybes padarai tobulomis.

Prisipažink, kokiems dalykams lauki tobulų aplinkybių, o kokiems esamas aplinkybes padarai tobulomis? :)

Na, turiu omeny, kad, pvz., jei vaikas serga, tuomet nesvarbu nei darbai, nei planai, nei kitų žmonių lūkesčiai. O va jei pats sergi, tai nėra laiko pasirūpinti savo sveikata. Truputį banalų pavyzdį sugalvojau, bet prašyčiau atleisti, tik tokį sugalvojau savo patežusiomis smegenimis šiandien :D

Konsultacijos

Renginiai