Prašyk ir bus duota
Praeitą savaitę prisiminiau žodžius, kuriuos paauglystėje esu šimtus kartų perskaičiusi Naujame Testamente.
Nuo vaikystės buvau nuoširdžiai tikinti, daugybę kartų skaičiau Evangeliją, bet dabar gana ilgą laiką net neprisiminiau jos. Ir staiga KNIOSTELĖJO dvi citatos bei naujas suvokimas:
Evangelija pagal Matą 7:7-8: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna; kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma."
Evangelija pagal Matą 7:9-11: „Argi yra tarp jūsų žmogus, kuris, kai sūnus paprašys duonos, duotų jam akmenį? Arba kai paprašys žuvies, duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dovanų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jo prašo."
O Dieve.
Vadinasi tai, kad tereikia paprašyti ir visi norai išsipildys, žinojau nuo pat vaikystės! Mačiau daug kartų šitą tekstą, bet niekada netikėjau, kad tikrai taip gali būti. Labiau tikėjau į ašarų pakalnę, kančių būtinybę ir į tai, kad Dievas myli bausdamas, atimdamas, ribodamas.
Vis kalbu apie tai, kad 99% žmonių savo santykį su Dievu kuria vaikystės traumų pagrindu. Kitaip tariant, didelė dalis su Dievu kuria santykius ne kaip su mylinčiu Kūrėju, o kaip su narcisistine asmenybe, kuriai patinka manipuliuoti, tyčiotis, piktnaudžiauti savo galia. Tik neturintiems empatijos ir sutrikusios savivertės narcizams patinka besąlyginis paklusnumas, pasiaukojimas, dėl jo savo poreikių išsižadėjimas.
Labiausiai stebiuosi, kad tokiu požiūriu į Dievą buvau persismelkusi ir aš, nors augau mylinčioje šeimoje. Gal dėl to, kad taip tikėti moko daugelis įvairių religinių konfesijų lyderiai? Kiek kartų girdėjau, kad dvasingumo keliu nuoširdžiai einantys savo meilę ir atsidavimą Dievui suvokia siekdami dar labiau atsisakyti savo asmenybės, savo norų, požiūrio, bet kokio valios pasireiškimo.
Maždaug "duok man kančią, duok man ligą, duok man skurdą, kad parodyčiau tau, kaip labai tave myliu". O kodėl ne "duok man sveikatą, kad turėčiau daugiau energijos kurdamas gerus darbus, kurie tave pradžiugins, duok man kuo daugiau pinigų, kad galėčiau juos paversti į gėrį ir grožį, duok man nuostabius žmones, kad kartu galėtume padaryti daug daugiau gerumo, nei atskirai po vieną"?
Nei vienas sveikos savivertės žmogus nesijaustų gerai, jei jo artimas nuspręstų daugiau neturėti savo nuomonės, besąlygiškai paklustų, vykdytų absoliučiai visus nurodymus, niekada dėl nieko nepriimtų savarankiškų sprendimų, atsižadėtų visko, kas jį džiugina ir nusižeminęs voliotųsi po kojomis to, kurį, neva myli... Ar žmogus, su sveika saviverte, tokį elgesį priimtų kaip meilę sau?
Lygiai tas pats su įsitikinimu, kad "didžiausius išbandymus Dievas siunčia tiems, kuriuos labiausiai myli". Kas čia per nesąmonė? Argi sveikas žmogus tikslingai ir sąmoningai skriaudžia savo mylimą vaiką, nes "jį myli"? Ar apskritai vaiko ašaros gali būti malonios bent vienam tėvui? Kas galėjo sugalvoti, jog kuo labiau myli, tuo labiau skriaudi? Uždraudi matytis su draugais, atimi viską, kas jam brangu, sulaužai ranką vien tam, kad patikrintum ar vaikas tave myli? Taip elgiasi išskirtinai narcisistinės asmenybės, kurdamos socialinę atskirtį tiems, kuriais nori manipuliuoti, kuriuos nori valdyti.
Kai mylime, norime džiuginti tą, kurį mylime. O ne bausti atimdami, ignoruoti nusisukdami. Kai mylime, pasikrauname energija žiūrėdami į mylimojo džiaugsmą, o ne į jo kančią. Mylimiems žmonėms perkame dovanas, lepiname, skiriame laiko ir dėmesio, nes patiems gera būti kartu, kartu džiaugtis. Tai kodėl nusprendėm, kad Dievas myli kažkaip kitaip, nei paprasti, sveiki, normalūs žmonės?
Prašyk ir bus duota, nes jei tėvai sugeba bent minimaliai, pagal savo galimybes, pasirūpinti savo vaikais, kodėl Dievas vietoj duonos turėtų duoti akmenį?
Aišku, tada kyla kitas klausimas - kodėl būna, kad ir neduoda tos duonos, jei buvo pažadėta, kad viską duos, tereikia paprašyti?
Man įdomu buvo užfiksuoti "atsakymo į maldas" sistemos paaiškinimo atsikartojimą Reiki, Theta Healing'e, Jose Silva ir Joe Dispenza metoduose.
Apibendrinančiai ir labai supaprastintai tariant, materija per žmogų jungiasi su nematerialiu, dievišku aspektu, o dieviška energija per žmogų realizuoja savo kūrybinį potencialą materijoje. Žmogus yra laidininkas abiem energijoms - kuriančiai dieviškai ir Dievo kūriniją palaikančiai žemiškai.
Jei pas žmogų sutrikęs pralaidumas arba žemiškai, arba dieviškai energijai - stringa natūralus, harmoningas procesas ir atsiranda disharmonija, nuo kurios pirmiausia kenčia pats žmogus, kuris ir yra disharmonijos šaltinis.
Dar paprasčiau tariant - mes esame sukurti gyventi nuostabų, harmoningą gyvenimą, santarvėje su savimi ir su visais kitais. Lengva būti sveikam, lengva kurti santykius, lengva realizuoti save mėgstamoje veikloje. Visas įkvėpimas, visos idėjos ateina iš Dangaus, o Žemė nekantrauja atiduoti visus savo materialius resursus Dievo kūrybinėms idėjoms įkūnyti. Kai žmogus maksimaliai pralaidus abiem energijoms, jis jaučia ir absoliučią dvasinę pilnatvę, ir klesti materialiai.
Kančia gimsta iš žmogaus vidaus, kai pas jį kažkur kažkas užsiblokuoja ir jis nustoja būti pralaidus arba dieviškai, arba žemiškai energijai. Arba abiem energijom. Tada jis savo vidine disharmonija ima traukti kitas neharmoningas būtybes, o Pasaulis, savo ruožtu, taip pat bando atsikratyti tų, kurie ardo jo tobulą pusiausvyrą.
Harmonija traukia harmoniją, disharmonija traukia disharmoniją. O šiuo atveju žmogus, patirdamas vis labiau aplink jį augantį disbalansą, ima ir vis labiau užsidarinėti nuo aplinkos, gūžtis, saugotis, gintis, statytis apsaugines sienas, taip dar labiau save atskirdamas nuo Pasaulio, Žemės, Dieviškos energijos. Galbūt net ir tokio žmogaus maldos būna išgirstos, tačiau jis per daug užsiblokavęs, per storas gynybines sienas pasistatęs ir atsiskyręs, kad pastebėtų, kad priimtų Dievo atsaką į savo maldą.
Gera žinia, kad harmonijai atkurti reikia gerokai mažiau pastangų ir laiko vien dėl to, kad visas Pasaulis, dieviška bei žemiška energijos NORI harmonijos, todėl džiaugiasi ir padeda. Harmonijos atkūrimas vyksta sunkiai, lėtai ir skausmingai tik tada, kai pas žmogų vis dar kažkur yra kažkoks blokas, gynyba, baimė, nepasitikėjimas, uždarumas. |
