Nepastebėtos traumuojančios patirtys

Nepastebėtos traumuojančios patirtys

Dažnai apie traumą galvojame kaip apie didelį, dramatišką įvykį – smurtą, netektį, patyčias. Tačiau pasąmonės pasaulyje trauma gali būti ir mažas, kasdienis dalykas, kuris tada, kai buvome maži ir jautrūs, paliko skaudų pėdsaką.

Pvz., man vaikystėje tėvai nelabai leisdavo valgyt ledus, nes dažnai sirgdavau. Vėliau, kai suaugau, galėjau pateisinti tėvų elgesį ir jis iš tiesų buvo meilės man ženklas, o ne prievarta. Tačiau ši patirtis įsirašė į mano pasąmonę, kaip malonumo ribojimas, atsiskyrimas nuo kitų, bausmė už netobulumą, todėl suaugusi, kai jau niekas nebegalėjo man nieko uždrausti, nesąmoningai kompensuodavau patirtą trūkumą negalėdama atsilaikyti ir reguliariai suvalgydama po litrą ledų, ypač išgyvendama stresinius etapus gyvenime ar jausdamasi liūdna, kas būdavo labai dažnai, o tai vedė į antsvorį ir vis didesnį liūdesį, kuris vėl vedė į ledų skyrių...

Vaikui baisūs įvykiai suaugusiam dažnai atrodo nereikšmingi, nerimti ar net juokingi. Bet vaikui tai rimta ir ta patirtis įsirašo į pasąmonę kaip automatiškai veikianti programa. Kitaip tariant, net jei suaugęs radai pateisinimą, paaiškinimą tau nutikusiems įvykiams, tavo pasąmonė jo neatšaukia vien dėl to, kad radai kaip logiškai tai paaiškinti, tad patirtis toliau gyvena tavyje ir tyliai valdo tavo reakcijas, emocijas bei įpročius.

Psichologai tai vadina mikrotraumomis - maži, kasdieniai įvykiai, palikę pėdsaką vaiko psichikai, nes jo smegenys dar tik mokosi suprasti ir apdoroti pasaulį.

Vaiko psichika dar neturi gebėjimo racionaliai išanalizuoti įvykių ir atsiriboti nuo nereikšmingų dalykų, kaip tai daro suaugęs žmogus. Vaikas negali strateguoti, planuoti, aiškiai suvokti ateities-dabarties-praeities koncepcijos, jo pasaulį sudaro tėvai ir artima aplinka. Jei tėvai, kaip mano atveju, draudžia ledus dėl sveikatos, vaikui gali atrodyti, kad "mane skriaudžia, iš manęs atima ir atriboja nuo kitų vaikų, nors dabar nėra jokių priežasčių to daryti, aš esu sveika", vadinasi "dėl aukštesnių jėgų įsikišimo aš negaliu turėti tai, ką kiti turi lengvai, nes aš esu prastesnė už juos". Vėliau, suaugusiam, šis jausmas lieka pasąmonėje kaip kompensacinė programa, verčianti ieškoti būdų kaip patirti tai, kas buvo atimta, ko negavome arba kaip tik, ką gavome per prievartą, nors nenorėjome.

Iki maždaug 7 metų vaikas neturi pilnai susiformavusios smegenų dalies, atsakingos už logišką mąstymą, priežasties ir pasekmės suvokimą bei gebėjimą kritiškai vertinti situacijas. Tuo metu vaikas mąsto ir jaučia emociniu ir asociatyviu būdu. Tuo tarpu daugelis suaugusiųjų kaip tik nuoširdžiai tiki, kad emocijos nesvarbu, nes gerokai svarbiau protingai pasišnekėti, paaiškinti, logiškai argumentuoti. Todėl jei tėvai aiškina vaikui, kad nori jam laimės, o patys gyvena nuolatiniame strese, nerime, konfliktuose, nepasitenkinime, vaikui visiškai neaišku, kas ta laimė ir kodėl reikia daryti kažką, ką primygtinai bruka tėvai. Kuo labiau tėvai bruka savo žodinę, o ne jausminę laimės koncepciją, tuo vaikui didesnis pasipriešinimas kyla, kuris pereina į pasąmonę ir suaugusiam pasireiškia kaip, pvz., nuolatinis savi-sabotažas, delsimas, apatija ir pan.

Todėl, daugeliu atveju, pas psichologą vesti reikia ne vaikus, o tėvus. Bet tėvai, daugeliu atveju, tiki, kad su jais gi viskas yra gerai, jiems nieko nereikia tvarkytis savo viduje, nes jokių emocinių traumų nepatyrė, o jei ir patyrė, tai buvo seniai, vadinasi čiurikai, nesiskaito.

O dar yra ikiverbalinis amžius iki maždaug 2–3 metų, kai vaiko patirtys užrašomos vien tik kūno ir emocijų lygmenyje, nes jis dar nemoka kalbėti, taigi neturi ir sąmoningo, loginio, kalbinio suvokimo apie save, apie tai, kas vyksta, apie jį supantį pasaulį, todėl viskas lieka kūno pojūčiuose ir nesąmoningose emocinėse atmintyse.

Iki-žodinės (ikiverbalinės) patirtys nulemia tą nepaaiškinamą, nelogišką emocinį foną, kuris žmogų lydi visą gyvenimą (jei jis nesitvarko savo vidaus): ar jis saugus, ar žmonės patikimi, ar yra vertas meilės, sėkmės, turtų, būti matomu, svarbiu. Šios patirtys formuoja vadinamąją afektinę atmintį, kuri saugoma kūne ir emocijose, o ne kalboje. Vėliau, suaugus, sunku jas "ištraukti", nes neturime žodžių jų apibūdinti - tik jaučiame fizinius pojūčius, emocines reakcijas ar elgesio šablonus. O dar, jei žmogus dėl patirtų traumų dar ir disociavęs nuo kūno pojūčių ir emocijų, gyvena gyvenimą tik galvoje ir nori ne jausti, o mąstyti... Tai, turbūt, suprantate, kokia kebli pas jį situacija?

Traumas ir mikrotraumas galima gana greitai išgliaudyti, sukurti naujas neuronų jungtis ir jas sustiprinti, kad pereitų į automatinį veikimą -konsultacijų metu užfiksuoju ir atspindžiu kliento mąstymo schemas, įvairiais būdais padedu jam transformuoti įsisenėjusias mąstymo schemas ir išsilaisvinti iš automatinio reagavimo, o kuo ilgiau klientas tęsia mūsų bendrą darbą, tuo daugiau ir stipresnių korekcijų padarome.

Tačiau ikiverbalinio amžiaus patirtis praktiškai neįmanoma transformuoti, ypač, jei taikomi logiški, racionalūs metodai, todėl labai džiaugiuosi, kad su Reiki praktika man to ir "nereikia" daryti. Reiki tai energija, kuri švelniausiu, saugiausiu būdu išriša giliausias pasąmonines problemas. Tik jos poveikiui reikia laiko ir reguliarios praktikos, todėl geriausias variantas žmogui pačiam gauti iniciaciją, kad galėtų pas sau daryti Reiki seansus.

Dabar ar verta "gaišti laiką" ir tvarkytis mikrotraumas ar ikiverbalines patirtis priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis iš tikrųjų mažai traumų turi. Jei turi jų daug, jos gali blokuoti suvokimą, kad išorinės problemos yra jo vidinių problemų atspindys. Pas žmogų gali būti per stipriai pažeista savivertė, kad galėtų priimti savo pažeidžiamumą ir jį gydyti. Taip pat gali labai trukdyti įsitikinimas, kad kapstytis po pasąmonę ir gydyti vaikystės patirtis reikia tik tada, kai viskas yra labai labai labai blogai, o jei nėra taip labai blogai, kam gaišti laiką ir leisti pinigus?

Tačiau pats efektyviausias darbas su savim ir pats sparčiausias progresas ir yra ne tada, kai ateini tvarkytis išsekęs nuo nerimo, nemigos ir depresyvių nuotaikų, o tada, kai viskas yra gana gerai, todėl NETRUKDO, neblaško, neatima energijos.