Narcizų rūšys ir jų manipuliacijos
Ankstesniame laiške aptariau, kaip narcizai naudoja manipuliacijas, siekdami kontroliuoti kitų emocijas ir veiksmus. Aptariau pagrindines manipuliacijos schemas, kurios iš pradžių sukelia pasitikėjimą (love-bombing), vėliau destabilizuoja kritikomis ir galiausiai perkelia atsakomybę aukai („Aš nenorėjau įžeisti“). O praėjusios savaitės laiške pasakojau, kodėl empatija yra labai svarbi ir kaip pagal jos trūkumą galima atpažinti narcizą, taip pat kaip iškreiptai empatiją suvokia pataikautojas (angl. people pleaser).
Svarbu suprasti, kad kai kalbu apie „narcizą“, turiu omenyje tam tikrų savybių rinkinį. Jei kai kuriuos iš šių bruožų atpažinai savyje ar kitame, tai dar nereiškia, kad tu ar jis esate narcizas. Diagnozė priklauso nuo to, kiek daug ir kaip stipriai tos savybės pasireiškia.
Psichologijoje narcizinis asmenybės sutrikimas (NPD) yra apibrėžiamas kaip ilgalaikis didybės jausmas, empatijos stoka, nuolatinis dėmesio poreikis ir polinkis išnaudoti kitus savo tikslams. NPD dažniausiai vystosi dėl vaikystėje patirtų traumų – perdėto idealizavimo, emocinio apleidimo arba labai prieštaringo auklėjimo, kuris vaikui sukuria nestabilų savės ir jį supančio pasaulio suvokimą. Apie tą prieštaringą auklėjimą šiek tiek daugiau parašysiu, nes tokį patį elgesio modelį vėliau suaugęs narcizas taiko savo aukoms.
Prieštaringas auklėjimas yra tada, kai tėvai su vaikais nuolat elgiasi nenuosekliai ir tokiu elgesiu vaikui sukelia vidinę sumaištį, kai jis nebegali suvokti, kada yra gerai, o kada blogai.
Konkrečiau, tai:
- Vieną dieną tėvai giria vaiką už tam tikrą elgesį, o kitą dieną už tą patį elgesį bara. Vaikas nebesupranta, ką reiškia „būti geru“.
- Skirtingos reakcijos į tas pačias emocijas: kai vaikas verkia, kartais jis guodžiamas, o kartais ignoruojamas ar net išjuokiamas. Tai formuoja baimę rodyti jausmus.
- Kai tėvai pasisavina vaiko pasiekimus ir puikuojasi jais prieš kitus, tuo pat metu vengdami pagyrų pačiam vaikui, kad „neišpuiktų“, ir keldami vis aukštesnius lūkesčius.
Be abejo, narcizai moka elgtis maloniai ir atrodyti kaip geri žmonės. Tai dar viena priežastis, kodėl sunku atpažinti, ar tai iš tikrųjų narcizas, ar tiesiog žmogus, kuriam kartais būna bloga nuotaika. Narcizo gerumas yra tik kaukė, naudojama tol, kol tai patogu ar naudinga.
Kaip jau rašiau ankstesniame laiške apie empatiją – tiek narcizai, tiek pataikautojai nori kontroliuoti kitų emocijas, nes abu giliai viduje galvoja tik apie save. Skirtumas tas, kad narcizas manipuliuoja, kad gautų tai, ko nori, o pataikautojas – kad išvengtų atstūmimo ar kaltės. Narcizas tiki, kad kiti turi pasirūpinti jo emocijomis. Pataikautojas tiki, kad jis turi pasirūpinti kitų emocijomis. Tačiau pataikautojas turi šansą išeiti iš šio ciklo, jei pasiryžta prisiimti atsakomybę už savo vidinę būseną. Narcizas retai kada suvokia ir pripažįsta, kad turi problemų, kurias būtent jis pats ir turi spręsti savyje.
Skiriami keturi pagrindiniai narcizo tipai, kurių kiekvienas turi skirtingus elgesio bruožus ir manipuliacijos strategijas.
1. Atvirasis (grandiose arba overt) narcizas.
Manipuliacijos strategijos:
- Komplimentai ir vėlesnis pažeminimas, kad auka taptų priklausoma nuo narcizo vertinimo.
- Viešas menkinimas, kad narcizas jaustųsi stipresnis ir labiau kontroliuojantis aplinkinius.
- Pripažinimo kontrolė: jei aplinkiniai nerodo susižavėjimo, jis tampa agresyvus ar kerštingas. Kai negauna dėmesio, jaučiasi tarsi "nematomas".
Dažnai tokio tipo narcizai pasirenka vadovaujančias pozicijas – politikoje, versle, akademijoje ar žiniasklaidoje, kur gali atvirai demonstruoti savo dominavimą.
2. Pažeidžiamas (vulnerable) narcizas.
Manipuliacijos strategijos:
- Aukos vaidmuo – jis nuolat pabrėžia, kaip sunku jam gyventi, kaip kiti jį skaudina ir nesupranta, taip sukeldamas aplinkiniams kaltės jausmą ir priversdamas juos rūpintis juo.
- Paslėpta kritika – komentarai, kurie skamba nekaltai, bet iš tiesų menkina kitus. Pvz.: „Aš nesuprantu, kaip tu taip gali – aš niekada taip nedaryčiau.“
- Emocinis šantažas – jei neskiriate jam dėmesio, jis pasijunta apleistas ir pradeda kaltinti aplinkinius dėl savo emocinės būsenos.
Šio tipo narcizai dažnai veikia mažose bendruomenėse – meninėje, dvasinėje ar socialinės pagalbos srityse, kur gali užimti netiesioginę, bet reikšmingą poziciją.
3. Malonusis (compensatory) narcizas.
Manipuliacijos strategijos:
- Nuolatinis pataikavimas – jie stengiasi būti naudingi, kad pelnytų palankumą ir galėtų vėliau jį išnaudoti.
- Paslėpti reikalavimai – iš pradžių dovanoja savo laiką ar pastangas, bet vėliau tikisi atsako – lojalumo, dėmesio, emocinės priklausomybės.
- Pasyvi agresija – jei negauna to, ko tikisi, pasitraukia, tyli ar kaltina netiesiogiai: „Dėl visų aukojuosi, o man niekas net nepadėkoja.“
Šie narcizai ypač prisitaikę komandiniuose darbuose ar bendruomenėse. Iš pradžių atrodo „auksiniai žmonės“, bet ilgainiui tampa irzliais, įsižeidžiančiais ir įskaudintais „už nieką“.
4. Ekstremalus (sociopatinis) narcizas.
Manipuliacijos strategijos:
- Gaslighting – ilgainiui sukelia aukai abejonių dėl jos realybės suvokimo.
- Izoliacija – atskiria žmogų nuo artimųjų, kad šis taptų visiškai priklausomas.
- Grasinimai – nuo emocinių iki fizinių: grasina palikti, nusižudyti, pakenkti.
Ekstremalūs narcizai dažnai įsitvirtina institucijose, kur dominuoja hierarchija – kariuomenėje, religijose, mokymo ar gydymo įstaigose, kur gali likti nebaudžiami dėl savo „autoritetinės“ padėties.
Tikrieji narcizai negali pajusti kitų emocijų kaip savo, nes jų psichika orientuota tik į savęs išsaugojimą ir savos vertės gynimą. Tačiau kai kurie narcizai gali turėti išvystytą kognityvinę empatiją – jie intelektualiai supranta, ką jaučia kitas žmogus, tačiau nejaučia dėl to atsakomybės ir nejaučia poreikio reaguoti su užuojauta.
Malonus ar pažeidžiamas narcizas gali išmokti empatijos, jei logiškai suvokia savo elgesio pasekmes ir yra pasiruošęs keistis. Tačiau tikrasis narcizas (ypač tas, kuris atitinka klinikinį narcistinio asmenybės sutrikimo apibrėžimą) negali išmokti tikrosios empatijos, nes empatijos nebuvimas yra struktūrinis jo asmenybės elementas.
Tokie žmonės nesuvokia kitų kaip savarankiškų asmenų – kiti jiems yra priemonė savo poreikiams tenkinti. Jie gali išmokti, kaip elgtis, kad gautų norimą atsaką (tai vadinama kognityvine empatija), bet tai niekada nebus nuoširdi užuojauta.
Narcizo „empatija“ gali atrodyti taip: „Aš matau, kad tau skauda, bet pats kaltas.“ Kitaip tariant, jis atpažįsta tavo emociją, bet nejaučia jokios vidinės pareigos ar noro padėti.
Tikrieji narcizai nenori keistis, nes nemato reikalo tai daryti. Jie netgi nesupranta, kodėl turėtų keistis. Todėl, jei skaitydami mano laiškus atpažįstate save ir pradedate matyti šias schemas savo elgesyje – tai jau milžiniškas žingsnis link pokyčio. Dažnai narcisistiniai ir pataikavimo modeliai šeimose perduodami iš kartos į kartą, ir pirmas žingsnis norint iš jų ištrūkti – tai pamatyti ir atpažinti jų veikimo mechanizmą.
Narcizas manipuliuoja nesąmoningai, nes taip užpildo savo vidinę tuštumą ir nesaugumo jausmą. Bet jei jau pradedi pastebėti savo manipuliacijas – vadinasi, atsiranda sąmoningumas. Tai reiškia, kad gali pasirinkti kitą elgesio modelį.
Pirmas žingsnis – atskirti savo vertę nuo išorinių aplinkybių. Tavo vertė nepriklauso nuo to, ar sugebi valdyti kitus ar gauti jų pripažinimą. Kai pradedi jausti vidinį stabilumą, manipuliacijos poreikis natūraliai mažėja, nes nebereikia iš kitų „paimti“ to, ko trūksta viduje. Noras manipuliuoti kyla tik iš nesaugumo ir įsitikinimo, kad niekas nieko gero laisva valia tau neduos, o tiesioginės jėgos kontroliuoti kitus trūksta – todėl belieka gudrauti.
Sveikos savivertės žmogui viso to nebereikia. Jis nekuria santykių su piktybiškai ar abejingai nusiteikusiais žmonėmis.
Antras žingsnis – pradėti kurti santykius ne iš galios pozicijos, o iš lygybės ir pagarbos. Tai reiškia būti savimi, leisti sau būti pažeidžiamu, nebijoti parodyti silpnumo ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, nesiekiant jo kontroliuoti.
Kitame laiške pakalbėsiu apie dažniausiai daromas klaidas, kurias žmonės padaro bandydami bendrauti su narcizais – ir kaip jų išvengti. |
