Laikas
Nors esu humanitarė (mokiausi pastiprintų humanitarinių mokslų klasėje), tačiau kuo toliau, tuo labiau myliu matematiką. Pasiskaičiuoju ir viskas pasidaro akivaizdu.
Pvz., savaitgalį skaičiavau, kiek norėčiau kasdien skirti laiko savo asmeninės gerovės puoselėjimui - savo emocinei, mentalinei, fizinei savijautai, savo energijai, namams, kūnui.
Tai kasdien norėčiau:
1. Ryte ir vakare sau Reiki (po 40 min)
2. Rašyti 3 psl. mano sukurtos minčių autorystės technikos (60 min)
3. Kuriančios vizualizacijos meditacijos (90 min.)
4. Namų/aplinkos pasitvarkymas (60 min)
5. Sportas (60 min)
Viso gaunasi beveik 6 valandos.
Daug...
Gerai, tada galvoju, o tai kiek laiko aš nemiegu? Nemiegu maždaug 16 valandų.
16-6=10 val.
Dešimt valandų darbams, reikalams, susitikimams, draugams.
Nu irgi labai daug!!!
Tai išeina, kad ne tik laisvai savo asmeninei gerovei galiu kasdien sočiai laiko skirti, bet dar ir kiekvieną dieną turiu daugiau laiko, nei realiai reikia darbams. Aš - laiko turtuolė! Su sąlyga, jei susitelkiu, nesiblaškau, išlaikau fokusą į tai, ką tuo metu darau ir nenutekinu savo laiko bei energijos tuštiems užsiėmimams.
Mačiau video kaip viena, trisdešimties nesulaukusi milijonierė, dalinosi savo praturtėjimo paslaptimi. Turtams susikrauti ji kasdien naudojo... lipnią juostą. Mergina priklijuodavo koją prie kėdės, o ranką, laikančią pelę, prie stalo. Kai užsimiršusi norėdavo atsistoti nuo darbo stalo arba ranką perkelti nuo pelės prie, pvz., telefono (gal kas kokią žinutę parašė?), lipni juosta sulaikydavo ją ir primindavo sprendimą tam tikrą valandų skaičių dirbti visiškoje koncentracijoje, susitelkus į darbą.
Aš net nekalbu apie soc tinklų scrolinimą! Perorganizuodama savo gyvenimą ir tvarkydama energetines bei laiko skyles, radau, kad mano juodoji, laiką nepastebimai suryjanti skylė yra tiesiog nesugebėjimas pakankamai ilgai išlaikyti sutelkto dėmesio į tą dalyką, kurį konkrečiai tuo metu darau. Ir kai ėmiau tai tvarkyti, labai greitai pamačiau, kiek nerealiai daug padarau ir kaip nerealiai mažiau pavargstu dienos bėgyje.
Kai seku savo laiką, kai susitelkiu ir darau tik vieną darbą/veiksmą, kurį esu nusprendusi padaryti, kad ir kas jis būtų, pvz., tik valgyti (beje, "30 dienų ramybės" kurse yra tokio tipo užduočių), aš turiu sočiai laiko viskam ir dar jo lieka spontaniškiems sprendimams ar betiksliam pagulinėjimui ant sofos, žiūrint filmą.
Kuo labiau žmogus išsitaškęs, išsiblaškęs, chaotiškas, įsitempęs, tuo didesnis jo streso lygis. Kuo daugiau laiko jis praleidžia savo galvoje, septynmyliais žingsniais lakstydamas po ateitį, praeitį, po "kaip viskas būtų buvę, jei būtų..." arba "kaip kas sureaguos", tuo labiau tas žmogus nespėja, tuo mažiau jis turi laiko. Kuo mažiau turi laiko, tuo dar labiau blaškosi, nesusitelkia, įsitempia, bijo, pyksta ant savęs ir visų, kaltina vaikus, vyrą/žmoną, vadovus, valdžią ir t.t. Ir vietoj to, kad sustotų, atsisuktų į save, pastebėtų save, savo laiko planavimą, kiek kam skiria laiko ir ar tikrai tiek laiko visam reikia, jis mieliau renkasi tikėti "tau tai gerai, nes tu neturi <...>, be to tu turi <...>". Į taškučių vietą gali įrašyti bet ką, nes visiškai nesvarbu, ką laiko turintis žmogus turi arba neturi, nes, tiesą sakant, jis turi svarbiausią dalyką - savo prioritetų suvokimą, gebėjimą adekvačiai planuoti ir pakankamai ilgai išlaikyti sutelktą dėmesį į tai, ką tuo metu daro. Viskas.
Kai manęs žmogus iš anksto klausia ar jis turės laiko mano duodamiems namų darbams daryti, kad susikurtų savo asmeninę emocinę gerovę, tai iškart galiu atsakyti, kad neturės. Nes jo laiką ne aš planuoju, o jis pats. Ir jei jis pats nežino ar turės laiko, tai ne, tada neturės.
Savo asmeninei gerovei susikurti niekada neturės laiko nei vienas žmogus, kuris nesuplanuos laiko tam. Visi, kas laukia, kada kažkas pasikeis, kada kažkaip netyčia atsiras laiko, taip ir numirs nesulaukę.
Pvz., praeitą savaitę savo profilyje parašiau post'ą apie kuriančios vizualizacijos naudą ir apie tai, kad jei norėtum išbandyti meditaciją, kurią įrašiau savo Subalansuotos mitybos maratono komandai, parašyk komentare "noriu vizijos", o aš atsiųsiu žinute.
Kilo labai didelis susidomėjimas, labai daug žmonių parašė komentarą, kad nori vizijos.
Tai aš turėjau laiko ir kiekvienam parašiusiam komentarą atsiunčiau instrukcijas asmenine žinute. Be to, atsakiau į kiekvieną komentarą, kad išsiunčiau žinutę arba kad neišsisiuntė žinutė, todėl prašau parašyti man asmeniškai. Tada po kiek laiko vėl kiekvienam asmeniškai parašiau žinutę, klausdama ar paklausė meditaciją (22 min trukmės), ar pavyko laikytis instrukcijų. Tuo pačiu, pakviečiau prisijungti prie grupės FBe, kur ketvirtadieniais susitinkame Zoom'e ir kartu pasikuriam meditacijose (kurioms taip pat turiu laiko ir netgi darau nemokamai :D).
Iš visų, prašiusių meditacijos ir gavusių ją asmenine žinute, 30 proc. atsakė man "ačiū" arba bent jau sureaguodami uždėjo širdelę ant mano teksto. 15 proc. atsakė, kad šiuo metu gyvenime vyksta įvairūs dalykai, dėl ko dar nebuvo kaip paklausyti meditacijos, jos paklausys vėliau. Ir 4 procentai atsakė, kad meditaciją klausė.
70 proc. žmonių buvo per daug užsiėmę apskritai nors kaip nors sureaguoti į tai, kad skyriau savo laiką ir energiją, atsiliepiau į jų norą gauti įrašą ir jį atsiunčiau.
Tai vat taip ir išeina, kad aš kasdien turiu sočiai laiko ir savo asmeninėms praktikoms, ir konsultacijoms, asmeninei mentorystei, bendravimui su klientais, visiems kitiems darbams, atsakymui į visas užklausas, visus komentarus, visas žinutes. Turiu laiko kurti naujus kursus, vesti meditacijas, rašyti laiškus "Susivokimams", organizuoti mūsų susitikimą.
O kiti tokie užsiėmę, kad neturi laiko net sureaguoti, gavę atsakymą į savo prašymą :)
Ar jie svarbesni, reikalingesni, labiau užsiėmę, nei aš, nes aš galiu skirti jiems laiko, o jie sureaguoti, pasiimti ir pasinaudot tuo, ką gavo, negali?
Nemanau.
Manau, kad jie tiesiog labiau nelaimingi, pervargę, įkalinti savo įtampų ir baimių, sėdi chaoso pilnoje savo galvoje ir net nežino, kad raktą nuo durų į laisvę laiko rankoje... |
