Klajokliai. Atsakymai į komentarus

Klajokliai

O, kaip džiaugiuosi, kad mano aną savaitę pradėta tema tiek atsako susilaukė!

Pasidalinsiu keliais atsiliepimais ir į kai kuriuos komentarus iškart atsakysiu. Man atrodo, bus gerai, jei iškart sureaguosiu į komentarus, o klajoklių temą pratęsiu kitame laiške, parašysiu apie tai, kaip nustoti klajoti ir vis ieškoti, ieškoti, ieškoti....

KOMENTARAI:

"perskaičiau (2 kartus :) ), surezonavo. Šiuo metu esu tas "klajoklis", vis ieškau tos greitos priemonės (tabletės) tobulai būsenai atrasti. Ačiū, kad padėjai tai atpažinti ir įsivardinti"

"Perskaičiau ! /bet dar kartą paskaitysiu. Ir įdomu ir sudėtinga../"

"Perskaičiau :). Klajūno aprašymas man nerealiai primena vieną tokią moterį..."

"Perskaičiau :) Kaip tik vakar skaitydama knyga apie čakras perskaičiau apie egregorus, matyt neveltui tavo laiškas kaip žinių pagilinimas šįryt atkeliavo, nes vakar knygoje ne viską aiškiai supratau 🌺🙏"

"Labai įdomi tema. Ir aš panašiai įsivaizduoju. Gal tik per mažai informacijos apie tai. Labai pritariu tau, kai skleidi naudingą ir labai įdomią informaciją. Geriausi linkėjimai naujais metais!"

ATSAKYMAS:

Super, džiaugiuosi, kad buvo įdomu ir naudinga!

KOMENTARAS:

"Perskaičiau:) Turbūt tenka pripažinti, kad pati būsiu prie klajoklių. Atrodo noriu visko daug, daug ką pradedu, bet labiau gilintis nebeišeina, ir vėl grįžtu į savo įprastinį būvį:) Nes visur gerai, bet namuose geriausia:)"

ATSAKYMAS:

Būvis yra toks dalykas, kuris yra tik tavyje, todėl, kad ir kur būtum, esi savo būvyje, t.y, savo dominuojančioje vidinėje būsenoje. (Mentorystės programoje mokau kaip sąmoningai susikurti sau jaukų ir patogų būvį - vidinę būseną).

Jei įprastas būvis yra harmoningas, tuomet harmonijoje domiesi naujais dalykais, bandai juos atrasdama naujus būdus kaip realizuoti, kaip išreikšti save, kaip vystyti savo talentus. Visur, visada, kad ir ką veiktum, jautiesi kaip namie, nes visada ir esi namie.

Kas yra "namai" tavo atveju?

Kažkada pati tyrinėjau šį klausimą - kur baigiasi mano namai? Atradau, kad mano namai baigiasi kalno papėdėje, maždaug už 700 metrų nuo mano namų durų. Tada praplėčiau jausmą "namai" iki Vilniaus, t.y., dar maždaug 36 km. ir patyrinėjau kaip tai jaučiasi. Tada dar praplėčiau, iki Kauno. Galiausiai jausmą "namai" išplėčiau per visą Pasaulį ir visada esu namie. Niekada neišeinu iš namų, tik pereinu iš vienos namų vietos į kitą namų vietą :) Visi žmonės yra mano namiškiai. Visos gyvybės formos yra mano namiškiai, gyvenantys mano namuose.

Aš dabar pafantazuosiu ir galbūt būsiu neteisi, nes gi nieko nežinau apie tave ir tavo aplinkybes. Bet matau mažą pelytę, kuri iškiša smalsią nosytę, pauosto aplinką, įsidrąsina, tekina bėga prie artimiausio grūdelio, ima jį tyrinėti, kramsnoti, džiaugtis, bet po akimirkos išsigąsta ir vėl lekia slėptis į saugų urvelį. Ar jai gera tame urvelyje? Neaišku. Ji to savęs neklausia. Džiaugiasi, kad turi kur pasislėpti nuo didelio baisaus pasaulio.

KOMENTARAS:

"perkaičiau ir mąstau kur save priskirti, reikia pradėti atsirinkti kur skirti savo energiją"

"Perskaičiau🙂 labai įdomios mintys, rezonuoja, tikrai tam tikri žmonės klajodami atima daug energejos išmanęs. Dėkui už tokį pasidalinimą🙂"

ATSAKYMAS:

Labai gerai judviejų komentarai dera vienas šalia kito! Nes taip, klajūnas, pagal tą apibrėžimą, kurį naudojau, yra žmogus, kuris savo energiją iššvaisto blizgučiams, todėl jos nebeturi investicijai į rimtesnius projektus, kurie ims nešti pajamas. Na, "pajamas" sakau perkeltine prasme.

Klajūnas yra tas, kuris vaikosi naujumo. Kai kažkas tampa nebe nauja, jo entuziazmas išblėsta ir jis eina ieškoti kažko naujo.

Naujiems dalykams pradėti reikia daugiau energijos, nei seniems tęsti. Ratui įsukti reikia daugiau energijos, nei jo sukimąsi palaikyti. Tie, kurie visą laiką įsukinėja vis naujus ratus, labai daug energijos atiduoda pradžios padarymui. O energija toks dalykas, kurio reikia viskam - sveikatai, santykiams, finansams. Todėl tie, kurie visą laiką įsukinėja naujus ratus, gyvena naujumo iliuzijoje, nes realiai jų gyvenimas tai nesikeičia. Jie apsisvaigina naujumo jausmu, kurį patiria pradėdami vis kažką naujo, todėl nemato, kad senos problemos nesisprendžia, nauji įpročiai nesiformuoja, asmeninis augimas, plėtra taip pat ne itin vyksta. Nes nėr energijos tam.

Ir gerai pastebėta - "tam tikri žmonės klajodami atima energiją iš manęs". Su žmonėmis, kurie geba pradėti, bet nepajėgia tęsti ir tinkamai užbaigti, geriau neturėti jokių bendrų projektų, nes pradėsite kartu, o paskui dirbsi viena už visus, kurie prisijungė pradžioje su energija, kuri, atrodė, kalnus nuvers :)

KOMENTARAS:

"Jeigu jau skaitau, tai tavo laiškus skaitau iki galo. Taip, esu klajūnė, keliautoja ir matau tame savas razinkas 😀."

ATSAKYMAS:

Prie nieko neprisirišančio, niekam neįsipareigojančio, atsakomybės nenešančio, iš pradžių entuziazmu degančio ir jam užgesus nusiplaunančio klajūno vaidmuo tikrai turi savų razinkų :)

KOMENTARAS:

"Labai dažnai galvodavau kokiam gi Egregorui aš priklausau. Padariau išvadą - Klajūnams...Anksčiau kaip ir jūs - nuvertindavau save, nes būti kažkuo konkrečiu nenorėjau, domina daugybė tam tikros srities dalykų...Dabar nusiraminau :-)"

ATSAKYMAS:

Patikslinsiu, kad Klajūnas yra ne egregoras. :)

Egregoras tai kolektyvinės sąmonės energijos darinys, gimęs iš žmones suvienijusios idėjos, bet ilgainiui įgavęs sąmonę ir ėmęs tuos žmones valdyti, siekdamas savo asmeninių tikslų.

Pirmiausia vienam žmogui kyla idėja, jis ja pasidalina su kitais ir ji jiems taip pat surezonuoja, sukelia stiprias emocijas. Emocijos gali būti bet kokios - pasišlykštėjimas, pyktis, neapykanta arba kaip tik, švelnumas, Dievo ieškojimas, meilė, viltis.

Kuo daugiau žmonių patiki pradine idėja ir tos idėjos tikslą padaro savu tikslu, kuo daugiau žmonių tiki idėja, jaučia emocijas, siekia to tikslo, skiria tam dėmesio, tuo labiau formuojasi energetinis darinys, kuris virsta egregoru, energetine sąmoninga būtybe, maitinama ją sudarančių žmonių minčių, energijos.

Filmas Matrica galėtų būti egregoro veikimo pavyzdys - žmonės, pajungti kaip batareikės, tiekiančios energiją visai struktūrai, bet jų sąmonė veikia iliuziniame pasaulyje ir tam, kad pamatytų tiesą, jie turi išgerti tiesos tabletę ir taip atsijungti nuo sistemos.

Tikslas turėtų būti nepriklausyti nei vienam egregorui, nes net švenčiausius tikslus skelbiantis egregoras nedvejodamas paaukos jam priklausančius žmones savo tikslams pasiekti.

Egregorams žmonės yra tas pats, kaip žmonėms vištos, karvės, arkliai, ožkos, ar ant metro ilgio lenciūgo pririšti šunys prie kiauros būdos, per šalčius laižantys į ledą sušalusį vandenį, braidantys po savo ekskrementus. Kartais sutinku žmones, kurie būna priblokšti, kad višta gali turėti emocijas, nes jų supratimu, višta ir makaronas yra visiškai vienas ir tas pats. Tai egregorai taip pat žiūri į žmones. Jiems žmonės ar makaronai yra vienas ir tas pats.

Kažkada vienas pažįstamas užrodė kažkokios pranašės puslapį FB'e. Jos visi postai buvo maždaug apie tą patį - kad dabar einame per naujus vartus, į naują suvokimą ir jau dabar kaip visus einančius pakratys... O dabar bus tas blogai, o dabar blogai bus anas, o dabar, jei esate augančios sąmonės, tai vat pajausite blogumą šitoj srity.... Tūkstančiai ją seka, tiki ir rašo komentaruose, kad jo, taip, man viskas taip kaip ir sakei! O iš tiesų, moteris sukūrė stiprų egregorą, prie kurio jungiasi visi, kuriems reikia, kad kas nors rastų kilnų pateisinimą blogai savijautai, blogam gyvenimui, blogiems santykiams. Maždaug, tu pereini į kitą sąmonės lygį, dėl to blogai gyveni, todėl tau nereikia spręsti problemų, nes problemų neturi, esi aukštesnių vibracijų už visus kitus.

Kai prieš 7 ar 8 metus patyriau savo didįjį nusivylimą viskuo, todėl ir nusivyliau, nes ėmiau matyti, kad labai daug kas neveikia taip, kaip žadama, nepaisant to, kad daugelis žmonių tuo tiki. Aš ėmiau kvestionuoti visuotinai priimtas tiesas ir ravėti iš savo sąmonės-pasąmones visas išsikerojusias šablonines taisykles. Ėmiau klausti savęs ir tikrinti ar tikrai taip yra, ar tai tikrai tiesa.

Dar, apie priklausymą egregorams, - pvz., nei vienam iš jūsų nereikia sapnininko, nes jūsų sapnai yra jūsų asmeninis pokalbis su savim. Nei vienam iš jūsų nereikia perskaityti knygos, kurioje rašoma maždaug "jei skauda kepenis, vadinasi laikai pyktį", nes apie visas savo ligas viską žinome patys, nes tai mūsų pačių kūrinys.

Kiek daug žmonių mieliau renkasi perskaityti knygoje, kur kažkas parašė apibendrintą informaciją ir kiek nedaug žmonių nori išmokti pagarbiai kalbėtis su savimi, įdėmiai savęs klausytis, savęs klausti ir sau atsakyti.

Bet grįžtu prie klajūno :) Klajūnas nėra egregoras. Klajūnas yra žmogaus tipas.

Yra keli žmonių tipai, dalyvaujantys egregorų veikloje:

1. „Marionetės“: visiškai paklūsta egregoro valiai, nesąmoningai vykdo visus egregoro nurodymus ir net nesugeba atskirti, kur jo valia, kur ne jo valia.

2. „Lyderiai“: patys tiki ir iš šono pažiūrėjus atrodo, kad jie valdo, bet iš tiesų vykdo agregoro valią patys to nesuvokdami.

3. „Klajūnai“: blaškosi tarp įvairių egregorų, nepritapdami nei prie vieno.

4. „Nepriklausomi“: atsiskiria nuo egregorų ir stengiasi gyventi pagal savo sąmoningus pasirinkimus. Tokių yra nedaug, nes realistiškai vertinant, savo mintis kritiškai vertina vos saujelė žmonių, o dauguma gyvena bent jau pusiau automatu, neabejodami savo mintimis, išvadomis, jausmais, prisiminimais. Šitai sakau nuo savęs, nes mokau žmones metodų, kaip atsitraukti nuo savo minčių ir jas įvertinti objektyviai, kur jos veda, kokius sprendimus pagal jas priima.

KOMENTARAS:

"Labai įdomu… kažkaip susidėliojo su tais egregrorais mintys į stalčiukus, nes tai lyg tą žinojai, lyg aną, o taip išsamiai ir neteko skaityti,,, reikės dar paskaityti šia tema. Nežinau kam save priskirčiau, pusiau klajoklė, bet mėgstu gelmės ir nardyti kur gilu…. Bet tuo pačiu ir sugebu kai suvokiu kad reikia, kritiškai atsitraukti nuo savo minčių emocijų ir pražiūrėti į tai iš šono,,, na matau kad dae galima čia pasigilinti, rasiu tikrai įdomių dalykų😍 ir Perskaičiau🥰🙏

ATSAKYMAS

Va! Tai primena pralaisvėjusį žmogų, kuris gilinasi į tai, kas įdomu, pasmalsauja, bet per daug neįsitraukia ten, kur įdomu, bet nėra prioritetas, kritiškai vertina savo mintis ir emocijas, todėl neskuba viskuo patikėti, kas šmėsteli galvoje. Ir žinoma, tai būsena, kurią galima ir reikia vystyti visą gyvenimą, bet ne iš aukos pozicijos (tipo - tiek mėšlo turiu, kad viso gyvenimo neužteks jam iškuopti), o iš adekvataus situacijos vertinimo (ne visos mintys veda mane link mano tikslų, bet visas mintis kuriu aš, todėl galiu atsitraukti ir atsirinkti, kurias mintis palaikysiu, o kurias - ignoruosiu)

KOMENTARAS:

"Ačiū, perskaičiau, bet aš vistiek nesuprantu to agregoro. Ne sykį skaičiau apie jį, bet jis man nesuvokiamas. Nes tai nei emocija, nei potyris, kažkoks mistinis dalykas, kurio gal net nėra, o gal tik intuityviai suprantamas ar patiriamas. Pati nuo kovidmečio gyvenu visko atmetimo būsenoje, o gal manęs išmetimo būsenoje, o gal tai abu kartu... Toks jausmas, kad pro mane viskas praslysta, stebiu lyg filmą ir nebeatpažįstų nei buvusių savų, nei svetimų su savųjų kaukėmis. Bet taip, labai jaučiu, net ypatingai stipriai jaučiu žmonių tėkmes, juos nešančius srautus viena kryptimi ir tik rtais atvejais besibraunančius pro tą srautą, o dar rečiau - šviečiančius juose."

ATSAKYMAS:

Tavo aprašyta būsena man labai primena psichologinę būseną, kuri vadinama disociacija. Disociacija - kai žmogus jaučiasi stebėtoju, o ne dalyviu. Jis gali jaustis praradęs ryšį su savim, savo kūnu, mintimis, pojūčiais. Gali jaustis praradęs ryšį su žmonėmis, jį supančiu pasauliu. Tarsi žiūrėtų į pasaulį pro langą - kaip svetimas, stebėtojas, atskirtas nuo visų, esančių lauke už stiklo, kažką veikiančių, kažkur einančių...

Disociacija nutinka tada, kai žmogaus psichika nepajėgia susidoroti su stresu ir "atsitraukia".

Tai būsena, kurią reiktų spręsti, nes nieko nedarant, tikėtina, viskas tik blogės, nes augs vienišumo, nepritapimo jausmas, depresyvios, slegiančios nuotaikos, bus sunku rasti energijos kažką veikti, turėti tikslų, bendrauti su žmonėmis, realizuoti save, gyventi pilnavertį gyvenimą.

KOMENTARAS:

"Labas, Mieloji! Perskaičiau. Su malonumu! Ir tiek savęs atpažinau. Kad ir atidėlioju gyvenimą.. tuo pačiu žinau, kad taip neturi būt.. sunkus išjudėjimas. Sau neįsispiriu į šikną :( nu niekaip.."

ATSAKYMAS:

Vat kaip tik kitame laiške apie tai ir parašysiu - kodėl žmogus negali išjudėti, kodėl atidėlioja, kodėl turi įsispirti į šikną arba laukia, kol kas nors įspirs :)

Pabaigai:

KOMENTARAS:

"Laba diena. Perskaičiau. Visą tekstą iki galo. Buvo įdomu . Vakar klausiau paskaitėlę apie dirbtinį intelektą ir kažkaip pasidarė įdomu ar šie įdomūs ir gan ilgi tekstai parašyti su dirbtinio intelekto pagalba . Man asmeniškai tas dirbtinis intelektas kolkas mažai pažįstamas. Būtų įdomu perskaityti Astos įžvalgas apie tą DI . Ačiū ."

ATSAKYMAS:

Savo pirmąją knygą parašiau vidurinėje mokykloje. Tuo metu nebuvo ir kompiuterių, ne tik DI. Esu laimėjusi Respublikiniame rašinių konkurse, mano rašinius dažnai spausdindavo moksleiviams skirtame laikraštyje. Ačiū Dievui, visada turėjau savitą pasaulio matymą, kurį mokėjau perkelti į žodžius, nes tai kompensuodavo mano gramatikos klaidas ir lietuvių kalbos pažymiai išeidavo neblogi.

Aš visada rašiau, rašiau, rašiau. Jaunystėje rašiau ir eiles, tik paskui, sudalyvavusi Poezijos pavasary ir palyginusi ką rašau aš, o ką rimti poetai, labai nusivyliau savimi ir nustojau kurti poeziją :)

Alma Littera mano knygą "Laisvė būti savimi" išleido 2018, tuomet irgi dar nebuvo DI. :)

Pasakoju tai, nes jooo, suprantu, kad yra žmonių, kuriems labai sudėtinga išreikšti savo mintis žodžiais ir jie džiaugiasi, kad tai už juos pagaliau gali padaryti kažkas kitas. Bet man tai nėra aktualu. Žodžių magija mane pakerėjo dar vaikystėje. Žodžiais galima kurti pasaulius, priversti skaitytoją juoktis, verkti, mylėti, nekęsti.

DI naudoju kasdien. Pvz., šiandien prireikė pagalbos, kad išanalizuotų ir palygintų plaukų aliejų sudėtis ir padėtų man išsirinkti geriausią. Taip pat naudoju, kai reikia daug teksto greit išverst (bet aš moku kalbą, iš kurios verčiu, todėl galiu patikrinti ar geras vertimas ir pakoreguoti, kai man kas nors netinka), arba kai reikia informaciją surasti, surinkti, patikslinti. Kai kada pasikalbu kokia nors man įdomia tema, pvz., kartą hipotetiškai analizavome samdomo žudiko psichologinį portretą iš vieno serialo (čia dalinausi tuo pokalbiu).

DI naudoju, kad palengvintų mano darbą, gyvenimą, padarytų dalykus, kuriuos ir aš galiu padaryti, bet jis tai gali greičiau.