Klajokliai (paskutinis laiškas šia tema)

Labas!

Jei turite klausimą arba temą, kuria norėtumėt, kad pakalbėčiau plačiau, parašykite  :)

Klajokliai (paskutinis laiškas šia tema)

Į praeitos savaitės komentarus atsakysiu kitos savaitės laiške, o šiandien užbaigsiu klajoklių temą, parašysiu kaip nustoti klajoti ir vis ieškoti, ieškoti, ieškoti....

Kai pradėjau klajoklio temą, pasakojau, kad ilgą laiką graužiausi, nes niekada nebuvo tik kažkas vienas įdomu. Pavydėjau tiems, kurie nuo vaikystės aiškiai žinojo, jog nori tapti, pvz., gydytoju, vėliau labai kryptingai ima tai studijuoti, baigia studijas ir dirba vien tik gydytoju iki pensijos.

O aš vaikystėje norėjau būti ir princese, ir balerina, ir rašytoja, ir kosmonaute. :D

Turėti daug interesų ir vienu metu vystyti daug talentų nėra problema, bet tik tada, kai žmogus, kaip vieną iš savo gebėjimų, vysto ir savidiscipliną, todėl seka, kad per daug neišsiskaidytų jo dėmesys, kad būtų veiksmų nuoseklumas, planuoja veiklas adekvačiai savo turimam energijos ir laiko kiekiui. Kas ilgiau skaitote "Susivokimų" laiškus, gal pamenat, esu rašiusi seriją laiškų apie brandžią meilę sau?

Aš papasakosiu apie save, kiek sumanymų turiu, ir ką darau, kad neperdegčiau, neišsitaškyčiau, nenusivilčiau savimi ir nenurašyčiau savęs, kaip nieko nesugebančios, o jūs, jei irgi kažką panašaus patiriate, greičiausiai atpažinsite save ir, tikiuosi, rasite būdą kaip mano patirtį pritaikyti sau.

Man buvo labai naudinga paatostogauti vasarą mėnesį (ar kiek ten man gavosi, jau nepamenu). Aš atsitraukiau nuo rutinos ir iš naujo pagalvojau, o ką gi norėčiau veikti. Ir sugalvojau, kad šalia mokymų ir konsultacijų, dar norėčiau prekiauti ir kokiais nors daiktais. Bet tie daiktai gi turėtų derintis prie mano gyvenimo, pasaulio matymo. Galbūt tai galėtų būti mano kažkokie sukurti dalykai? Na ir pradėjau mąstyti ta kryptim.

Iš pradžių į galvą ne itin kas atėjo įdomaus, tačiau vėliau mintys taip įsisuko, kad šiuo metu ne tik turiu, bet ir po truputį vystau 7 kūrybines idėjas, o kai kurios iš tų idėjų skaidosi į kelias "potemes", tai bendroje sumoje visko gaunasi tikrai labai daug.

Prie visų kūrybinių idėjų, kurias įgyvendinu, dar pridėkime kasdienius darbus, kurių taip pat yra daug skirtingų - asmeninės mentorystės programa, konsultacijos, Reiki mokymai, Lietuvos Reiki asociacijos veikla (aš ne tik narė, bet ir atsakinga už asociacijos komunikaciją), pastoviai vykstantys Herbalife dešimties dienų subalansuotos mitybos maratonai, mano renginiai, dabar jau ir stovyklų laikas artėja, jau ruošiuosi stovykloms... O dar mano gyvūnai (5 asm.) ir mama, kuri pati savimi nebe daug gali pasirūpinti, todėl viską perėmiau aš. Ir dar mano asmeninės kasdienės praktikos, kurios man yra būtinos, nes jos yra pagrindas to, ką vėliau duodu kitiems. Žodžiu, gaunasi labai daug, labai skirtingų dalykų.

Neturint ilgalaikės gyvenimo strategijos, platesnės vizijos, aiškių prioritetų ir savidisciplinos viskam įgyvendinti nuosekliai, ramiai, nepersitempiant, be šansų nepaskęsti tarp visko, kas vyksta.

Asta į vieną mano laišką rašė komentarą, kad sunku išjudėti, sunku sau įsispirti į šikną. Betgi nereikia nei savęs spardyti, nei laukti, kol kažkas kitas suspardys. Labai daug žmonių tiki į spyrio būtinybę, tačiau toks įsitikinimas rodo tik gilią nepagarbą sau, vedantį į didelį (ir stabdantį) vidinį susipriešinimą. Pabandykit įsijausti į spardantįjį - ką jis jaučia tam, kurį spardo? O dabar pabandykit įsijausti į spardomą - ką jis jaučia tam, kuris jį spardo? Ar jaučiat meilę, pagarbą, gero linkėjimą, įsijautę į spardančiojo vaidmenį ir į spardomojo vaidmenį? Ar dabar suprantant, kad spyrio laukimas niekada nei vieno neatvedė į ilgalaikę gerovę, nes prievarta ir pažeminimas tiesiog negali būti gerovės dalimi. Tikėjimas į spardymo būtinybę ir yra stagnacijos, negalėjimo išjudėti priežastis. Vietoj spyrio, geriau savęs paklauskite, ką aš šiandien galėčiau padaryti iš meilės ir pagarbos ateities sau? Ką šiandieninis aš, rūpindamasis gerove ateities savęs, galėčiau padaryti su meile?

Savidisciplina irgi gali būti savęs spardymas, bet tada ji veda nebent į išsekimą, perdegimą, depresiją. Bet sveika savidisciplina - planavimas, mokymasis adekvačiai įvertinti savo laiką ir pajėgumus, vizijos išsigryninimas, ilgalaikiai planai, nuoseklumas, - veda į vis geresnės kokybės gyvenimą, naujus savirealizacijos lygius, į vis didesnį pasitenkinimą ir į pagrįstą pasitikėjimą savimi.

Priminsiu, kas yra klajūnai, mano pradėtos temos kontekste.

Klajūnai yra tie, kurie smalsūs ir atviri naujovėms, tačiau genami vidinio nerimo, domisi paviršutiniškai, nes kai pirmasis naujumo entuziazmas ima išsivadėti, praranda susidomėjimą ir ieško naujos naujovės.

Vis naujų naujovių ieško, nes tikisi atrasti tobulą, viską pagydančią vieną tabletę, kurią užtenka vieną kartą išgert, ir visam laikui viskas būna gerai.

Pvz., tokie žmonės linkę dalyvauti visuose įmanomuose seminaruose, mokymuose, prisipirkti knygų, bet taip nieko nei iki galo perskaito, nei iki galo įsigilina į temą, nei atlieka praktines užduotis. Nes nėr kada! Tiek daug visko vyksta, tiek daug daro, kad neturi kada padaryti viską, ką daro :)

Taip elgtis verčia graužiantis nerimas, baimė. Žmogus jaučiasi tarsi skęstų ir, nemokėdamas plaukti, griebiasi už bet ko, ką tik pasiekia užgriebti jo rankos, su viltimi, kad kažkuris plūduras jį ištrauks į krantą ir išgelbės. Jis nenori išmokti plaukti ir savarankiškai išplaukti į krantą. Jis nori atrasti plūdurą, kuris jį ištrauks ant kranto. O kadangi jaučiasi skęstantis, karštligiškai kabinasi už bet ko, tikėdamasis, kad didelis kiekis padidina tikimybę užsikabinti už kažko, kas išgelbės. Bet išgelbėti gali ne surastas tobulas plūduras, o gebėjimas plaukti...

Dabar papasakosiu apie kitą klajūno aspektą.

Kažkada atkreipiau dėmesį, jog jaučiuosi, tarsi gyvenčiau nuo vieno festivalio iki kito. Tuo metu buvau aktyvi vaišnavė (liaudiškai - krišnaitė) ir man toks jausmas buvo, kad gyvenu tik tada, kai suvažiuoja dvasiniai mokytojai, kai iš Lietuvos ir kitų šalių atvažiuoja visos Dievybės ir atsistoja ant bendro festivalio altoriaus, kai susirenka visi vaišnavai, vat tada ir aš gyvenu savo tikrąjį gyvenimą. O laiką tarp festivalių tiesiog kažkaip prastumiu ir tiek. Atradusi šį jausmą/požiūrį ir jį pakoregavusi, gana ilgai ir studentų ar į konsultacijas atėjusių klausdavau:

- Pabandyk pajausti ir iš jausmo pasakyk - kiek laiko gyveni, o kiek laiko negyveni? Jei visas gyvenimas yra 100 proc., kiek procentų laiko gyveni, o kiek laiko ne? Ką veiki, kai gyveni? Ką veiki, kai negyveni? Kodėl nusprendei negyventi tada, kai tai veiki?

Klajūnai gyvena tik tada, kai patiria kažką naujo, tai dar viena priežastis, dėl kurios jiems sunku įsipareigoti, užsibūti, įsigilinti. Rutinoje jie ima jaustis tarsi būtų nustoję gyventi.

Tačiau jausmas "negyvenu" yra tik iliuzija. Juk grindis plauna ir morkas tarkuoja ne zombis, o tu, gyva, kvėpuojanti, mąstanti būtybė.

Išeiti iš amžino, besiblaškančio, vis ieškančio ir vis nerandančio klajūno vaidmens gali padėti tik pripažinimas, kad nenuoseklumas, pradėjimas vis naujų dalykų, neįsigilinimas, neužbaigimas kelia problemas, o ne jas sprendžia. Pripažinti problemą visada yra pirmas žingsnis, nes kol žmogus pats sau nepripažįsta, tol neduoda savo smegenims komandos spręsti problemą. O kai nėra komandos spręsti problemą, smegenys paslaugiai padeda ją nespręsti - pateisinti, ignoruoti, sutapatinti savo asmenybę ir netgi imti puikuotis problema, tarsi ji būtų pagirtinas išskirtinumas.

Taigi, pirmasis žingsnis - atpažinti savo polinkį blaškytis ir suprasti, kokie vidiniai poreikiai ar baimės skatina tokį elgesį.

Antras žingsnis - išsigryninti sau, ko gi iš tiesų ieškai? Greičiausiai, ieškai jausmo ir tiki, kad kažkas iš išorės sukurs jausmą, kurį gali jausti tik savo viduje. Tiki, kad yra kažkas, ką turėdamas, kam priklausydamas, jausi saugumo, priklausymo jausmą, atrasi gyvenimo prasmę.

Trečias žingsnis, ko gero, nuskambės banaliai, bet jei nori kažkaip jaustis, kas už tave gali tai pajausti? Yra žmonių, kurie sėdi toksiškuose santykiuose ir nori ne išeiti iš jų, o atrasti metodą, kuris leistų jiems ir toliau būti žeminamiems, žlugdomiems, bet nustoti dėl to jaustis blogai. Maždaug, geriu nuodus ir gersiu juos toliau, o tu man pasakyk, ką daryti, kad ir toliau galėčiau gerti nuodus, bet nustočiau merdėti, kentėti ir sirgti... Trečią žingsnį galėčiau įvardinti dar ir šitaip - jei žinai, kokio jausmo ieškai, ar tikrai geroje vietoje ieškai?

Ketvirtas žingsnis - paklausti savęs "jei sau nuoširdžiai rūpėčiau, ką šiandien padaryčiau dėl rytojaus savęs?".