Kas tu - intravertas ar ekstravertas?

Kas tu - intravertas ar ekstravertas?

Santykius su išoriniu pasauliu didele dalimi įtakoja vaikystės patirtys. Taip, kaip išmokome ieškoti saugumo vaikystėje, jo ieškome ir suaugę. O vėlesni gyvenimo įvykiai tik stiprina jau susiformavusias neuronų jungtis smegenyse ir su kiekvienu pasikartojimu nejučia imame vis labiau mąstyti, reaguoti šabloniškai, tam tikru būdu, aplinkoje pastebėti tik tai, ką iš begalinio informacijos srauto mums atrenka ir parodo smegenys, reaguodamos pagal tas, jau susiformavusias neuronų jungtis.

Vaikystėje man teko išmokti saugumą susikurti savarankiškai, vienai, ir, susidūrus su didele netektim, atrasti stiprybės ne tik sau pačiai, bet ir kitam tapti ramsčiu.

Kai man buvo 9 metai, tėtis sunkiai susirgo ir, kol mama jį slaugė ligoninėje, kurį laiką gyvenau pas svetimus žmones.

Kai tėtis mirė (tie patys ~9 metai man), mama pati atsigulė į ligoninę, bet šį kartą leido likti vienai namuose, nes būti vienai namuose su ką tik atsiradusiu šuneliu man atrodė nepalyginamai geriau, nei vėl gyventi visiškai svetimoje šeimoje, prislėgtai netekus mylimo tėčio, nerimaujant dėl mamos ligoninėje.

Kai mama grįžo iš ligoninės, labai stipriai išgyveno vyro netektį ir savo onkologinę ligą, todėl man teko savo asmenines emocijas pasilaikyti sau ir susikoncentruoti į mamą, sveikstančią po piktybinio auglio operacijos, gedinčią vyro (vis dar tie patys maždaug devyni metai).

Būtent šie įvykiai tapo pamatu labai stipraus kodo pasąmonėje "esu viena, neverta tikėtis pagalbos, turiu išmokti su visomis emocijomis susitvarkyti pati ir padėti susitvarkyti kitiems". Būtent dėl to šiandien skaitai mano laišką, dalyvauji kursuose, konsultacijose, asmeninės mentorystės programoje, kuriančios vizualizacijos meditacijose ar bet kur kitur, ką darau.

Mano istorija nėra ypatinga, tarp jūsų, ko gero, ne vienas galėtumėte papasakoti kas yra tikrasis siaubas vaikystėje. Ją papasakojau kaip pavyzdį, kad kiekvienas, susidūręs su pirmuoju gyvenimo sunkumu, priėmė ir pirmąjį sprendimą kaip reaguoti į grėsmę, kaip elgtis, kur slėptis. O tada tą pirmąjį sprendimą nejučia kartoja ir stiprina visą gyvenimą (kol ima keisti savo neuronų jungtis mokydamasis metodų mano Asmeninės mentorystės programoje :D).

Beje, maniškis tų įvykių metu priimtas sprendimas šiuo metu kuria gėrį tik dėl to, kad ilgai ir kruopščiai tvarkiausi, kol išmokau nustoti naikinti save vardan gėrio kitiems, išmokau palaikyti balansą.

Bet iš esmės, taip aš per naktį tapau intraverte.

Kaip asmenybės, mes turime poreikį vienatvei, atsiskyrimui, individualumui, kurio negalėdami patenkinti kenčiame. Taip pat turime poreikį bendrumui, vienybei, priklausymui, apsijungimui, kurio nepatenkinę taip pat kenčiame. Šie poreikiai nuolat kinta, mainosi, kaip bangos užlieja mus, atslūgsta ir vėl užlieja.

O štai ryškiai išreikštas intravertiškumas ar ekstravertiškumas, kai tai nėra nepatenkinto bendrumo/atsiskyrimo poreikio pasireiškimas, yra vaikystės traumų pasekmė.

Pamenu, kaip per karantiną viena moteris, uždaryta namuose 5 asmenų šeimoje, teigė, jog yra intravertė, nes kaifuoja galėdama paskaityti knygą viena. Tai taip! Jei esi mažų vaikų mama ir net į WC negali nueit viena, tai aišku, kad turi milžinišką nepatenkintą atsiskyrimo, vienatvės, asmeninės erdvės poreikį. Toks "intravertiškumas" yra pasekmė ilgą laiką negalėjimo pabūti vienai. Aš kalbu apie kitką.

Aš kalbu apie tai, kokius gynybinius-apsauginius mechanizmus išsiugdei vaikystėje? Kitaip tariant - kur išmokai ieškoti saugumo, kur išmokai slėptis nuo pavojaus?

Jei išmokai slėptis įlįsdamas į savo vidinį urvelį, jei išmokai susikurti asmeninį, uždarą, saugų pasaulį, instinktyviai, vos pajutęs menkiausią nesaugumą, sieksi atsiriboti išorinio pasaulio ir žmonių jame. Netgi jausiesi pavargęs nuo žmonių, nes žmones asocijuoji su grėsme, o viskas, kas grėsminga, kelia įtampą, taigi ir vargina.

Jei išmokai slėptis tarp žmonių, jei išmokai remtis ne į save, o tik į kitus, jausiesi blogai vienas. Tikėsi, kad vienas nieko negali padaryti, kad bet kokiam veiksmui būtinai reikia kompanijos, kad be žmonių esi bejėgis. Yra tokių, kurie vieni nepajėgia netgi pavalgyti. Jie netgi laikosi įsikabinę toksiškų žmonių, kad tik netektų likt vieniems su savimi.

Bėgdamas nuo žmonių - bėgi nuo savęs, nes žmonėse matai savęs atspindį. Ir, tuo pačiu, atsiriboji nuo klestėjimo, nes visa gerovė, visa sėkmė, išmintis, visi pinigai ateina iš žmonių.

Bėgdamas prie žmonių - bėgi nuo savęs, nes tarp žmonių gali savęs nebegirdėti, nematyti savo vidaus, nejausti savo poreikių. Ir, tuo pačiu, nebegirdi savo tikslo, pameti savo kelią, o tik savas kelias nuveda į pasitenkinimą, savirealizaciją ir laimę.

Mes esame visų, mus supančių žmonių, visuma ir, tuo pačiu, atskiri, nepriklausomi individai. Vienu metu esame ir vienis, ir atskirumas.

Tai šiandien sakau, kad:

1. Tu nesi vienas su savo problemomis ir su savo svajonėmis. Kažkam tavo problemos sprendimas yra ir jo problemos sprendimo dalis. Kažkam tavo svajonė yra jo svajonės dalis. Kažkas turi tai, ko tau reikia, ir ieško tavęs, kad pasidalintų.

2. Tau nereikia kitų žmonių, nes esi visiškai pakankamas. Tu savo viduje turi viską, ko reikia tavo laimei. Tau nebereikia jungtis, šlietis, bandyti pritapti. Dabar tau laikas imti sakyti AŠ, vietoj MES.

Parašyk, kuri žinutė buvo skirta tau ❤️

P.S. kitame laiške bus tęsinys :)