"Kaip išeiti iš nerimo į pasitikėjimą",sergant onko liga?"

Labas!

Jei turite klausimą arba temą, kuria norėtumėt, kad pakalbėčiau plačiau, parašykite  :)

"Kaip išeiti iš nerimo į pasitikėjimą",sergant onko liga?"

Klausia Danutė.

Su kuo ilgiau esame pažįstami, turbūt atsimenat mano pasakotą istoriją, kaip mano mylimas šuo nepagydomai sirgo, raumenys nyko akyse, naujos negyjančios žaizdos vėrėsi ant kūno, kraujo tyrimų rezultatai vis prastėjo. O tada - pasveiko.

Pasakodama apie šią istoriją, pasakoju ir apie tai, kad aš nusprendžiau tikėti, jog jis pasveiks. Pasveiks, nes nėra jokių kitokių variantų. Taip nusprendžiau ir mechaniškai, bukai, atkakliai laikiausi, nepaisant visų faktų, nepaisant blogėjančių aplinkybių. Tikėjau ir vis ieškojau būdo, kaip jam pasveikti, mokėjau rietuves pinigų už tyrimus, vaistus ir viską, ką tik veterinarai pasiūlė.

Tad kaip išeiti iš nerimo? Nuspręsti ir laikytis sprendimo.

Ar lengva tai daryti? Labai lengva kai kuriais momentais. Labai sunku kai kuriais kitais momentais. Žmonės sako, jog tiki, bet tada biškį paverkia ir vėl toliau tiki. Tai čia yra panašiai, kaip sakyti "statau namą, tada biškį sugriaunu jį, o paskui vėl statau". Tai ką dažniau darai - statai ar griauni?

Asmeninės mentorystės programoje mokau būdų, kaip kaip atsitapatinti nuo savo minčių, kaip nustoti tikėti savo baimėmis, kaip tapti savo minčių ir emocijų autoriumi, o ne jų auka. Mano metodai padeda žmogui labai konstruktyviai, objektyviai inventorizuoti savo mintis ir nuspręsti ar jos veda link tikslo, kuria ar griauna gyvenimą. Darant užduotis, keičiasi impulsyvios reakcijos, natūraliai keičiasi požiūris, savijauta, nebereikia savęs prievartauti laikytis įsikabinus į pozityvą, ignoruoti nerimą, apsimetinėti, kad viskas yra gerai. Tačiau tai, ką kalbu, yra nuoseklus, metodiškas darbas, atviras ir nuoširdus pokalbis su savimi, minčių ir emocijų treniruotės.

Kažkam galbūt pavyks tai, ką parašysiu toliau, nes jau turi savirefleksijos įgūdžių. Galima pabandyti savęs paklausti, labai nuoširdžiai atsakyti ir įdėmiai įsiklausyti į savo atsakymus:

- Ar sielvartavimas nors vieną pagydė, išsprendė bent vieną problemą? O gal sukūrė naujų ligų/problemų?

- Ar ašarų vandenynai ir apgailestavimai kam nors padėjo pasveikti?

- Ar tai, kad skiriu dėmesio, vystau ir auginu nerimą keliančias mintis, suteikia man energijos ir veda link sveikimo?

- Ar su nusivylimu, bejėgiškai nuleistos rankos, padeda man rasti sprendimus?

- O kas man suteikia energijos?

- Kas man padeda sveikti?

- Ką turiu kiekvieną dieną padaryti, kad judėčiau link sveikatos?

- Kaip turiu save motyvuoti, įkvėpti, skatinti ir palaikyti, kad kiekvieną dieną padaryčiau tai, ką žinau, jog turiu padaryti vardan savo sveikatos ir geros savijautos?

- Ar gali kas nors kitas už mane pasveikti?