Kaip atpažinti ir keisti savo elgesio schemas?

Kaip atpažinti ir keisti savo elgesio schemas?

Ieva, psichologai ir koučeriai kalba vien tik teorijas ne konsultacijų, o paskaitų, live, įrašų soc. tinkluose metu. Kokybiškos, transformuojančios terapijos atsakinėjant į komentarus padaryti neįmanoma, todėl visi live ar visi post'ai, įskaitant ir mano laiškus jums, yra skirti žmonėms susipažinti, sužinoti, o ne transformuoti. Nes transformacijoje aktyviai, nuosekliai, metodiškai, disciplinuotai ir pakankamai ilgą laiką dirba ne kas kitas, o pats žmogus, vedamas specialisto. Ir dirba ne teoriškai, diskutuodamas įdomiuose pokalbiuose, o praktiškai.

Bet taip, neuronų jungtis pakeisti galima. Kitaip nematyčiau prasmės savo darbe, nes niekas nemėgsta dirbti be rezultatų, be prasmės, veltui.

Duosiu kitą pavyzdį - teoriškai visi žinome apie maistą, bet sotūs jaučiamės tik tada, kai pavalgome. O ne perskaitome ar pasiklausome apie maistą. Taip ir impulsų nepakeisi vien supratimu, žinojimu. Naujos impulsyvios reakcijos atsiranda tik žmogui nuosekliai, strategiškai ir pakankamą laiką dirbant ta kryptimi.

Kitas dažnas klausimas Live metu arba komentaruose po mano post'ais - ar įmanoma atlikti esminius, giluminius pokyčius savarankiškai, be vedimo, be profesionalios pagalbos?

Realistiškai, remiantis mano dešimtmečio patirtimi, - ne, neįmanoma.

Teoriškai, taip, įmanoma, bet realistiškai - ne. Net ir su vedimu ne kiekvienas žmogus nueina visą kelią, nes daugeliui užtenka tik palengvėjimo kažkurioje vienoje srityje, o ne esminio pokyčio ir pilno išsilaisvinimo. Čia ne tai, kad būtų blogai sustoti sulaukus pirmo palengvėjimo. Vieni nori būti sveiki ir energingi, kitiems tai nėra prioritetas, dėl to jiems užtenka pusėtinai funkcionuoti ir nesijausti, kad mirtis laiko už parankės.

Savarankiškai pakeisti savo impulsyvių reakcijų automatiką labai sudėtinga, nes reikalauja labai daug kasdienio darbo, atsidavimo šiam tikslui, kasdienio pasinėrimo į savi refleksiją, gebėjimo atsitapatinti nuo savo emocijų ir minčių, blaiviai vertinti situaciją, atpažinti savo reakcijas dar jų pradinėje stadijoje, sugebėti sustoti, atsitraukti ir išanalizuoti ne savo impulsus, o situacijos faktus. Kai, nusivylusi visais kitais, sukūriau savo metodą, gal tris metus kasdien beveik po pusdienį sėdėdavau, tvarkydama savo emocinius įspaudus ir automatines reakcijas. Dabar praėjo gal 8 metai, nuo manojo metodo sukūrimo, o aš ir toliau reguliariai skiriu laiko vidinei tvarkai palaikyti. Tokių kaip aš, tiek laiko ir taip ilgai skyrusių vidinėms transformacijoms, nelabai yra dar ir dėl to, kad dauguma žmonių turi darbą nuo 8 iki 17, šeimą, vaikus, hobius, draugus. Labai mažai kas gali šitaip atsiduoti, pasinerti ir susikoncentruoti. Dėl to, profesionalus vedimas specialisto, sutaupo labai daug laiko ir pinigų žmogui, kuris negali kasdien kantriai po pusdienį arba ilgiau, sėdėti prie stalo, ir tvarkytis savo neuronų jungtis.

Naujos neuronų jungtys pačioje pradžioje yra silpnos, ne taip stipriai išvystytos automatikos, kaip kad senosios, todėl pradžioje reikia daugiau pastabumo, kol jos pilnai pereina į automatiką.

Savarankiškai labai sunku pastebėti savo mintis, jausmus, reakcijas iš šono. Čia kaip tikėtis, kad žuvis pastebės, jog gyvena vandenyje. Žuvis nežino, kad gyvena vandenyje, nes niekada nepatyrė gyvenimo sausumoje. Todėl tik tas, kuris gerai pažįsta abi būsenas ir moka laisvai vaikščioti iš vienos būsenos į kitą, ir gali žmogų iš aukos būsenos pervesti į autoriaus būseną.

Su kai kuriomis Asmeninės mentorystės programos klientėmis, kurios jau praėjusios pradinį 3 mėnesių kursą tęsia toliau, taip ir darome - vietoj automatiškai sureaguodamos, jos jau sustoja ir pasitikrina su manimi. Mes išanalizuojame situaciją, parodau skirtingus situacijos aspektus, kad mano klientė matytų visą vaizdą, o ne vien savo įprastą emocinį atsaką. Tada kitą kartą, atsidūrusi panašioje situacijoje, ji jau atpažįsta situaciją, pastebi savo reakcijas, moka sustoti ir patyrinėti faktus, o tada veikti ne iš automatinio įpročio, o iš kito suvokimo lygio.

Papasakosiu man visai neseniai nutikusį įvykį, kuris gal padės aiškiau suprasti apie ką kalbu. Juo labiau, kad pats įvykis yra geras toksiškumo pavyzdys.

Neseniai gavau kažkokio vyro kvietimą draugauti FB'e ir radau jo žinutę spam'e. Atsiuntė mano vardo logotipą ir gana taikliai sukurtą. Bet man kažkoks negeras jausmas kilo, todėl, prieš priimdama kvietimą "draugauti" ir prieš atsakydama, įlindau į jo profilį. Negeras jausmas nedingo, bet realiai jo profilio post'uose neradau faktų, kurie man leistų atmesti kvietimą ir ištrinti jo žinutę. Tad priėmiau ir atsakiau, kad taikliai nupieštas logotipas.

Atsakiau ir nuėjau dirbt, padėjusi į šoną telefoną.

Po kiek laiko pažiūrėjau telefoną - praleistas video skambutis iš jo ir žinutė kažką apie katinus, kad neleidžia kalbėt ar kažką tokio.

Nesureagavau.

Po kiek laiko vėl skambina video skambučiu.

Tada užblokavau jį, pasitvirtinusi, kad mano negeras jausmas buvo teisesnis už racionalius faktus.

Tada gaunu laišką:

"Laba,
Sorry, taip kažkaip per staigiai įsiveržiau į tavo erdvę. Gavau baną. Viskas ok.Norėčiau tik paklausti banas už tai, kad pažinai mane, ar šiaip, profilaktiškai? 🙂Logo, jei patiko, gali naudotis, bet dėl senos draugystės galiu ir tinklapį perdaryt 🙂"

Man vėl blogas jausmas kilo, todėl vėl stop, atsitraukiu, nereaguoju, duodu sau laiko.

Šiek tiek vėliau, kai jau galiu analizuoti, o ne reaguoti, dar kartą įvertinu situaciją:

1. Ar normalu, kad nepažįstamas žmogus iškart imtų skambinėti video skambučiais? Ne, nenormalu. Man tai nėra normalu ir su draugais, nes draugai gerbia mano laiką (ir aš jų laiką gerbiu), todėl mes susitikimus arba ilgesnius pokalbius planuojame, o ne stichiškai nutinkame vieni kitiems.

2. Pulti video skambučiais skambinėti, reiškia "noriu tavo pilno dėmesio dabar, noriu į tave žiūrėti, noriu, kad tu į mane žiūrėtum, man nerūpi, ką tu veiki, turi viską mesti ir visą dėmesį skirti man. Man dabar nuobodu, neturiu ką veikti, o ką tu veiki - man nerūpi".

Dabar kokį įspūdį bando sukurti savo laišku - kad oi, įvyko netyčiukas, nesusipratimas. Jo, gal biškį ir peržengiau ribas, bet gi aš toks geras, imk logotipą, kurio neprašei, dėl kažkokios senos draugystės (kurios aš nepamenu). Bet tai - elementari manipuliacija, gerą žmogų skatinanti suabejoti savo sprendimų pagrįstumu, savo jausmu, kad buvo grubiai peržengtos ribos, kad atsiribodama aš apgyniau savo erdvę, o ne suklydau ar pasikarščiavau.

Štai ką iš tiesų jis savo laiške, anapus manipuliacijų:

"Sorry, taip kažkaip per staigiai įsiveržiau į tavo erdvę. Gavau baną. Viskas ok." - Tai rodo, kad jis supranta, jog peržengė ribas, vadinasi jis jas peržengė jau žinodamas, ką daro (kaip kad ir visi narcizai puikiai supranta ką daro, kad skaudina, kad gaišina kito laiką. Jiems tai tiesiog nerūpi). Bet kartu nori sušvelninti savo poelgį, sumenkinti savo atsakomybę ir vadina mano poelgį "profilaktiniu banu" ar kad "gal išvis dėl to, kad jį atpažinau" (neturiu supratimo, kas jis toks). Tai manipuliacijos forma - pripažindamas, kad per staigiai įsiveržė į mano erdvę ir teisėtai gavo baną, nuginkluoja, nes iškart į šitą sakinį norisi atsakyti "taip", o kai pirmas "taip", kai žmogus tarsi pripažįsta savo klaidą, nejučia ima atrodyti, kad gal ir geras jis, gal čia tikrai kažkoks nesusipratimas? Antras sakinys "Norėčiau tik paklausti banas už tai, kad pažinai mane, ar šiaip, profilaktiškai?" rodo, kad vis tiek nori mane išprovokuoti pokalbiui, vis tiek nori mano dėmesio, be to, sumenkina mano reakciją į jo elgesį ir pavadina "profilaktiniu banu", kuris, galbūt, net ne dėl jo skambinėjimo, o dėl to, kad gal jį pažinau ir atpažinusi užblokavau. Ir tada kitas saldus, užliūliuojantis ir savo reakcija bei sprendimu verčiantis abejoti sakinys "Logo, jei patiko, gali naudotis, bet dėl senos draugystės galiu ir tinklapį perdaryt", - aš gi geras, dosnus, va, dėl tavęs padariau tai, ko neprašei, galiu ir dar daugiau dėl tavęs padaryti.

Kodėl pasakoju šitą situaciją? Nes tai klasikinė dinamika, kurioje people pleaseriui labai sunku likti su savo jausmu ir nesusigundyti atsakyti, teisintis ar grįžti į pokalbį. Būtent apie tai kalba Lina – kai ribos jaučiamos, bet vos tik priartėjama prie "buvimo gera", viskas išslysta iš rankų.

Kas šioje situacijoje užsitrigerina People pleaseriui (pataikautojui)?

Pataikautojas pratęs abejoti, nepasitikėti savo jausmais, sumenkinti savo nuomonę, pajautimus. Jis labai dažnai jaučiasi neteisus, jam gėda dėl daugelio dalykų. Todėl beveik 100 proc. toks laiškas iššauktų norą teisintis, aiškintis, atsiprašinėti, atšaukinėti savo sprendimą, jaustis blogai pasielgus su gal ir visai geru žmogumi.

Aš, beje, nesakau, kad tas vyras narcizas, aš gi jo nepažįstu. Tiesiog jo elgesys buvo agresyviai toksiškas iš pradžių, o paskui manipuliatyvus, siekiantis sušvelninti jo poelgį ir sumenkinti mano reakcijų bei sprendimo pagrįstumą.

Pakartosiu, ką aš padariau:

1. PASTEBĖJAU savo jausmą, atkreipiau į jį dėmesį. Nenustūmiau, nesuabejojau juo, neužgniaužiau, o PASTEBĖJAU, įsidėmėjau, kaip aš jaučiuosi.

2. Pamačiusi man nepriimtinus veiksmus, aš juos nutraukiau atsiribodama, pasitraukdama. Nei aiškinau, nei kalbėjau, nei bariausi. Iškart atsitraukiau.

3. Gavusi laišką vėl pastebėjau jausmą, bet kadangi tuo metu jaučiau daugiau jausmų, vėl sustojau, atsitraukiau, neskubėjau.

4. Tada ramiai išanalizavau situaciją paklausdama savęs ar toks elgesys kaip jo, man yra norma? Ne. Ar aš pati taip elgiuosi su kitais žmonėmis? Ne. Ką konkrečiai jis man rašo savo laiške? Manipuliuoja, menkina mano reakciją ir bando įtraukti į pokalbį.

5. Ar aš dar kažką turiu padaryti? Ne. Aš neprivalau jam nieko, nei paaiškinimų, nei atsakymų, nei "mandagaus užbaigimo". Kartais geriausias atsakymas – jokio atsakymo. Jis gavo mano labai aiškią žinutę per blokavimą, ir tai yra pakankama.

Išmokti sustoti, pasitikėti savo kūno siunčiamais signalais ir nesiimti jokio veiksmo iš įpročio – tai jau didelis pokytis. Tai ir yra nauja neuronų jungtis, keičianti gyvenimą.