Kai neaišku ar dvasinis mokytojas - narcizas

Labas!

Šiandien atsakysiu į Romos klausimą:

"Sveika, Asta. Ačiū už įdomias mintis ir su jomis susijusius savo naujus suvokimus. Noriu, paklausti vis dar apie tuos narcizus. Daugelį metų bendrauju su vienu dvasiniu mokytoju, jis ir vienos dvasinės mokyklos įkūrėjas ir vadovas. Niekaip negaliu suprasti, kame yra problema - manyje ar tame žmoguje, kad jaučiuosi blogai. Jis sako, kad aš nesugebu nusiasmeninti. Buvau linkusi sutikti su viskuo, ką sako mokytojas, nes juk jis Mokytojas. Tačiau bendraujant, bijau išsakyti savo nuomonę, nes žinau, kad ji bus "sumalta į smulkius miltus", dažniausiai taip ir nutinka, pvz. jis sako, kad esu "žemo sąmoningumo materialistė" ir pan. Jo žodis labai sunkus, kartais žeidžia iki širdies gelmių, po pokalbio su juo seniau būdavo praverkiu visą naktį. Vėliau išmokau atsiriboti ir laikydavausi "geriau patylėk" taktikos. Bet tai išaugino sienas, o viduje kaupėsi neišsakytos mintys, ir jaučiau, kad taip neturi būti. Bet gal tai aš susikuriu kažkokias iliuzijas, koks turi būti dvasinis Mokytojas? Ir dar. Seniau bijojau prisipažinti, kad domiuosi ir kitomis dvasinio mokymo mokyklomis, filosofijomis, judėjimais, nes kai vieną kartą taip nutiko, jis pagrasino, kad "išmes iš mokyklos". Bet dabar jau galvoju, kad visgi tai nėra normalu. Man svarbu pasikalbėti su mokytoju, nebijant išsakyti savo, gal ir klaidingą nuomonę, nebijant kad mane atstums, "išmes", išbars. Norėtųsi jausti mokytojui meilę, o ne baimę. Taigi klausimas: ar tokiame elgesyje yra to narciziškumo, gal iš jo, o gal iš mano pusės? Ar aš kažko nematau savyje?"

Kai neaišku ar dvasinis mokytojas - narcizas

Pradėsiu nuo pagrindinio klausimo, kurį uždavei savo žinutės pabaigoje: ar tokiame elgesyje yra to narciziškumo, gal iš jo, o gal iš mano pusės? Ar aš kažko nematau savyje?"

Šis klausimas paliečia skaudžią vietą, su kuria susiduria daugybė žmonių, einančių savęs ir ryšio su Kūrėju ieškojimų keliu, susidūrę su išdavyste tų, kuriais pasitikėjo. Pamenu savo kelias, labai skaudžias egzistencialistines krizes, kai tie, kuriais visa siela pasitikėjau, išdavė ir pažemino mane. Aš irgi savęs klausiau, kaip ir tu dabar, - ar problema manyje, ar tame, kuriuo pasitikėjau? Ir kaip suprasti, kada dvasingumas tampa manipuliacija? Todėl atsakysiu tau iš širdies, kaip mokytoja ir kaip žmogus, pirma pati patyrusi, o vėliau mačiusi tai nutinkant kitiems.

Vienas iš svarbių požymių, padedančių atpažinti, jog galimai bendrauji su narcizu, tai pabendravus su juo "kažkodėl" pradedi jaustis menkesnė, neišmanėlė, sugėdinta, nevykėlė ir pan. Pabendravus, ypač, jei tai ne pirmas pokalbis ir jau praėjusi "love bombing" fazė, visada jaučiasi šioks toks jėgų, entuziazmo, pasitikėjimo savimi nuopuolis, kuriam atstatyti prireikia laiko, pastangų ir išmanymo. Vos ne ilgiau užtrunki energijos atstatyme, nei truko pats pokalbis.

Narcizai sugeba "užuosti" ir kirsti ten, kur tavo savivertė pažeista. Jie tokie preciziškai taiklūs, nes pačių sveikos savivertės praktiškai nėra, todėl, turėdami itin pažeidžiamą ego, yra žemos savivertės ekspertai. Jie žino, kur skauda, nes jiems skauda ten pat. O kadangi "skauda" jiems visur, kažkuris jų skaudulys būtinai atitiks taviškį.

Todėl taip, jei jo žodžiai tave žeidžia, jie pataiko į tavo vidines žaizdas. Bet tai dar nereiškia, kad su tavimi kažkas blogai. Tai tik rodo, kad yra jautri vieta, kurią galima gydyti. Mokytojas, kuris kerta į ją be atjautos, yra ne sielos gydytojas, vedlys, o elementarus mušeika...

Bet kurio mokytojo, dvasinio ar ne, natūralus tikslas yra būti įkvėpti mokiniui pasitikėjimą, suteikti jėgą augti, o ne nukirsti sparnus ir palikti bejėgį voliojantį sau po kojomis.

Nesiimsiu interpretuoti, kas iš jūsų dviejų klysta, nes tiesa yra ta, kad negaliu to padaryti, nebūdama viduje. Bet galiu pasidalinti, kokiais principais remiuosi pati, būdama mokytoja, ir kaip aš suprantu dvasinio mokytojo atsakomybę

1. (Dvasinis) mokytojas yra ne privilegija, o įsipareigojimas, pareigų pavadinimas, tarnystė. Būdama mokytoja aš to, ko mokau, darau daug daugiau, nei daro mano mokiniai, nes bet koks mokymas didžiąją dalimi perduodamas ne per sąmonę, o per pasąmonę, per mokytojo asmeninę realizaciją, kuri dalinai pereina mokiniams, būnant ryšyje su savo jais.

"Dalinai pereina mokiniams" - turiu omeny, kad ir nuo paties mokinio priklauso, kiek jis atviras priimti, mokytis, stengtis. Bet mokytojo pati svarbiausia pareiga kasdien maksimaliai įkūnyti, realiai gyventi savo mokymais, nes tik tai keičia kitų žmonių gyvenimus.

2. Iš to išplaukia kitas punktas - mokytojas nesusitapatina su savo pareigybių titulu. Nesvarbu, koks mokytojas jis yra, dvasinis ar ne, jis suvokia, kad tai - tik jo pareigų, sielos pasirinktos tarnystės pavadinimas. Tai suvokdamas mokytojas visada yra ir mokinys, todėl visada auga, mokosi, ir vis daugiau ir daugiau realizacijos kaupia, kurią vėlgi, netiesiogiai, ne per žodžius, o per įkūnijimą perduoda savo mokiniams.

3. Iš čia ir trečias punktas - kadangi mokytojas yra visada ir mokinys, todėl visada žino, koks jausmas nemokėti, nežinoti, nesiorientuoti ir todėl visada siekia savo mokinius padrąsinti, sukurti saugią, pasitikėjimo pilną erdvę mokiniams atverti savo pažeidžiamumą, žiojinčias sielos žaizdas ir gyti, stiprėti, augintis sparnus.

Kiekvienas mokytojas žino, ką jis žino, bet taip pat žino ir kiek daug jis nežino. Todėl kažkur moko mokinius, o kažkur mokosi iš mokinių, tapusių jo mokytojais srityse, kuriose jis nėra toks tvirtas.

Tai kuria abipusį pasitikėjimą ir pagarbą.

4. Klausimus užduodantis mokinys kiekvienam mokytojui yra šventė! Nes jei klausia, vadinasi jam įdomu, vadinasi nori suprasti, išsiaiškinti. Nepažįstu nei vieno mokytojo, kuris nuoširdžiai nesidžiaugtų klausinėjančiais mokiniais!

5. Mokytojas džiaugiasi, kai jo mokinys tampa vis laisvesnis, stipresnis, vis savarankiškesnis! Todėl niekada nedaro jo priklausomo nuo savęs, suvaržyto, išsigandusio.

6. Pradėjusi vesti mokymus ir konsultacijas, gana greitai supratau, jog, kad ir kaip norėčiau visada būti faina ir visiems patikti, buvimas mokytoja uždeda atsakomybę už tavimi pasitikinčių žmonių progresą. Tai reiškia, kad, deja, kiekvienam mokytojui tenka nemaloni pareiga syks nuo sykio sudrausminti mokinį arba pasakyti jam skaudžią, nemalonią tiesą. Man tenka tai daryti per konsultacijas, nes nėra kito būdo kaip žmogui susitvarkyti automatines reakcijas, kylančias iš vaikystės emocinių įspaudų, kaip kad tik į jas pasižiūrėti su tiesa.

Tačiau kiekvienos nemalonios akistatos tikslas yra žmogų įgalinti, sustiprinti, parodyti jo potencialą, problemos sprendimo būdą, o ne numesti į bejėgystę, nepasitikėjimą savimi ir menkumą.

Kitaip tariant, mokytojas, nurodydamas mokiniui vietas, su kuriomis jis turi padirbėti, nepririša mokinio prie savęs, o atvirkščiai, atriša, sustiprina, įgalina, parodo jo jėgą, kuri iki šiol tos problemos buvo užblokuota.

Dar, kalbant apie dvasingumą, nuo savęs pridursiu, kad tam, kad būtum dvasiniu mokytoju, turi matyti du būties aspektus - ego, t.y., sielos pasirinktą rolę šiam įsikūnijimui, ir dvasinę prigimtį, t.y., sielą be jokių rolių.

Čia, šioje žemėje, skiriamės tik fiziniu ir ego aspektu, nes dvasiniame lygyje visi esame vienodi - dideli, išmintingi, smalsūs, einantys savais patyrimo keliais.

Taip, mes visi tarpusavyje bendraujame daugiau mažiau ego lygiu, nes šis kūnas neturi įrankių kaip kitaip bendrauti, nes savęs, kitų ir pasaulio pažinimui iš esmės turime tik savo penkias jusles, protą ir jausmus. Dvasinis mokytojas vis dar kalba iš savo kūno, per savo ego, kaip ir mes visi. Bet jis jau nėra stipriai su tuo susitapatinęs. Ir jis kitų taip pat netapatina su jų elgesiu ar žodžiais. Jis mato giliau - sielą, o ne vien tik jos apvalkalą.

Kitaip tariant, sakydamas, kad kalbi iš savo ego, jis jau turėtų suvokti, kad ir pats tai sako iš savo ego, nes mes visi čia, šioje Žemės realybėje, bendraujame per ego, per formą, tad dvasingumas nesiekia atsisakyti ego, o padeda suvokti, jog jis yra ir sąmoningai su juo elgtis.

Ir dar pridursiu - niekina materiją tik tie, kurie dar vis nepažino dvasios.

Taip, pirmas žingsnis yra atsispirti nuo materijos ir kilti aukštyn, link dvasios. Tačiau antras žingsnis yra atsispirti nuo dvasios ir leistis į materiją. Sugrįžus į materiją su dvasinėmis žiniomis akivaizdžiai pamatai, kad niekur išeiti nereikėjo, kad mes visi jau dvasiniame pasaulyje, o tai, ką čia veikiame, yra tik patyrimas, kurio norėjo siela ne kaip bausmės, o kaip smagumo tyrinėti, spręsti užduotis, pažinti save ir Kūrėją.

Materija yra ta pati dvasia, tik tankesnė. Ji nėra gėda, pažeminimas, bausmė. Ji yra šventa, mylinti, rūpestinga.

Ir išvis, kažkur skubėti dvasinio tobulėjimo keliu, lyg vėluotum į jau nuvažiuojantį autobusą, jokios prasmės nėra, nes amžinos sielos atžvilgiu keli tūkstančiai gyvenimų šen ar ten, esminio skirtumo nesudaro :)

Jei kada pasijunti tarsi tau dar per sunku, per nauja, per neaišku, gali būti, kad tavo siela tiesiog pasirinko šią Žemę kiek vėliau nei kitos sielos, todėl turi mažiau patirties čia.

Tie, kurie čia, šiame gyvenime labai nušvitę, yra tiesiog daugybę kartų buvę, daugybę gyvenimų čia nugyvenę, daugybę gyvenimų kritę veidu į purvą ir tik dėl daugybės ankstesniuose gyvenimuose padarytų klaidų, šiame gyvenime jau yra išsiugdę instinktyvų pajautimą, ko vengti, ko siekti. O tu, galbūt, ankstesnius gyvenimus leidai kitoje planetoje, todėl čia, Žemėje, tau viskas dar nauja, dar daug ko nemoki. Bet tai tik patirties trūkumas šiame materialiame lygyje, o ne kokybiškas sielos defektas.

Todėl mokytojas turėtų tave sutikti kaip lygiavertę sielą, o ne kaip brokuotą daiktą.

Dvasiniai mokytojai, t.y., žmonės, šiam gyvenimui nusprendę priimti šią tarnystę, dažniausiai būna nuoširdūs, kuklūs ir visiškai paprasti, nes žino, jog "dvasinis mokytojas" yra tik tarnystės pavadinimas, o ne privilegija, nes sielos aspektu mes visi esame tobuli ir lygūs. O ego yra tik apvalkalas, su kuriuo žaidžiame, eksperimentuojame, klystame ir augame.