Kada norai pildosi lengvai?

Kada norai pildosi lengvai?

Jau daug metų praktikuoju vieną dalyką. Kaskart, kai važiuoju kažkur ir man reikia pasistatyti mašiną, prieš tai mintyse rezervuoju pačią geriausią vietą savo automobiliui. Daug metų tai darau, gal septynis ar aštuonis, o gal ir ilgiau.

Dažniausiai pavyksta rasti vietą. Kartais net pati nustembu, kaip sėkmingai viskas susiklosto. Tiesa, kartais pasitaiko, kad vietos nerandu, bet tai būna retai.

Praktikuoju nusistatymą, nusiteikimą, kad mano visi norai gali išsipildyti taip pat lengvai, kaip ir šis pageidavimas rasti vietą mašinai.

Kai rezervuoju vietą savo automobiliui, aš nesakau jokių burtažodžių, neatlieku jokių ypatingų ritualų. Tiesiog panoriu geriausios vietos, ir viskas. Nieko daugiau nedarau, tik panoriu.

Priimu galimybę, kad tos vietos gali ir nebūti. Bet man tai nekelia baimės ar nusivylimo. Jei nebus ten, pasistatysiu kažkur kitur. Vis dėlto, beveik visada pavyksta rasti vietą ten, kur norėjau.

Tai o jei visi norai gali pildytis taip lengvai, kaip šis?

Nes, kai ką nors sugalvojame savo ateičiai, iš pradžių nieko nežinome apie tai, kaip seksis. Iš pradžių tik galvojame, svarstome ir iš anksto nusprendžiame, kad va šitoje situacijoje bus taip, o šitoje - kitaip. Galima sakyti, kad remiamės savo patirtimi ir dėl to iš anksto galime nuspėti, kas bus lengva, greita, o kas sunku ir sudėtinga. Bet ar tikrai patirtis yra patikimas pagrindas nuspėti ateičiai? Pirmoje klasėje rašyti ir skaityti buvo labai sunku. O dabar tai daryti labai lengva. Tai kuri patirtis teisinga - ta, kai buvo sunku ar ta, kai buvo lengva?

Būna juk ir taip, kad kažkas, ką galvojai "viens, du" ir padarysi, pasidaro "tūkstantis vienas, tūkstantis du", kol padarai.

Tai o ką, jei viskas, kas galvojama PRIEŠ įvykius, yra tik mintys, o ne pagrįstas "žinojimas"? Nes, ilgiau ir įdomiau pagyvenus, kiekvienai situacijai iš savo praeities galime prisiminti įvairius nutikimus, kai buvo sunku ir kai buvo lengva.

Tai dar kartą grįžtu prie retorinio klausimo - kodėl taip atkakliai manome, kad bent jau kai kurie norai turi pildytis sunkiai? Kodėl galvojame, kad reikia sudėtingų ritualų, atliekamų tik tam tikromis mėnesio dienomis? Arba daug darbo, daug kančios, daug pastangų. O gal viskas gali būti daug paprasčiau, maloniau ir smagiau? O jei viskas sunku ne dėl to, kad realiai sunku, o dėl to, kad, turėdami išankstinį lūkestį sunkumui, patys sau jį ir susikuriame?

Kursuose "Laisvę svajonei!" irgi apie tai kalbėjau - kai nesureikšmini, neįsitempi, kai palieki erdvės pasauliui veikti savo nuožiūra vardan tavo gerovės ir nesijauti dėl to nesaugiai, - viskas pildosi daug lengviau ir paprasčiau.

Mano norai lengviausiai pildosi tada, kai nesistengiu iš anksto sužinoti jų pildymo būdų, kai nieko nesureikšminu ir paprasčiausiai noriu. Noriu taip, kaip vaikas, kuris nežino nei iš kur atsiranda pinigai, nei kiek tėvams reikia įdėti pastangų, kad vaikas gautų norimą žaislą.

Kai esi atsipalaidavęs ir leidi sau su malonumu apie bet ką svajoti, kai pasitiki Pasauliu, Dievu, Visata, kai nebijai, kad norai išsipildys tau pakenkdami, nuolat gauni nuostabius išsipildymus ir dar nuostabesnes idėjas naujoms svajonėms.

Nes gi kodėl viskas neturėtų būti taip paprasta?

Be to, o jei visi mūsų norai yra vienodai lengvai išpildomi? O jei nelabai svarbu, ko nori - sušių vakarienei ar naujo automobilio, svajonių darbo ar tinkamo gyvenimo partnerio?

Tad, koks gi būtų jausmas, jei šią akimirką gali leisti sau giliai įkvėpti pilvu, iškvėpti, atpalaiduot pečius ir leisti, kad viskas tavo gyvenime vyktų lengviau ir paprasčiau?

Ko panorėtum? :)