Ką daryti, kai mama narcizė?

Labas!

Atsakysiu į Linos klausimą: "Labas Asta! Skaitau visus jūsų straipsnius apie narcizus, tikrai labai informatyvūs ir naudingi, dėkoju! Tačiau vis kalbama apie narcizus- antras puses. O kaip elgtis, jei narcizas-manipuliatorius yra mama? Ji elgiasi taip visą gyvenimą, tačiau išsiaiškinau tik tada, kai pradėjau eiti sąmoningumo ir saviugdos keliu. Ir kai pradėjau jai atsikirsti ir ignoruoti ją, ji dar labiau puola. Kaip elgtis tokiu atveju? Dėkoju."

Ką daryti, kai mama narcizė?

Narcizas yra narcizas – nesvarbu, kas jis tau yra.

Jeigu mama narcizė, tai reiškia, kad ji naudoja tas pačias strategijas, kaip ir bet kuris kitas narcizas:

• kontrolė,
• manipuliacijos,
• emocinis šantažas,
• gaslightingas,
• perdėta kritika,
• bausmės už ribų brėžimą.

Narcizas lieka narcizu nepriklausomai nuo savo vaidmens tavo gyvenime: jis gali būti partneris, kolega, draugas, mama, tėtis, brolis – bet jo elgesio šaknys nesikeičia. Dėl to ir tavo elgesys su narcizu neturėtų skirtis, nepriklausomai nuo to, kokią rolę jis užima tavo gyvenime.

Ir taip, kai narcizas yra mama, situacija dar sudėtingesnė, nes jos kontrolė prasidėjo nuo tavo pirmųjų gyvenimo dienų – tave auklėjo ne taip, kad tu taptum savimi, o taip, kad taptum patogi jai. Nuo vaikystės išmokai, kad meilė yra sąlyginė – ją reikia užsitarnauti, nusipelnyti paklusnumu, pataikavimu.

Pasakysiu tiesą, nuo kurios pasišiauš visi narcizai arba pleople pleaseriai - vaikai nieko neskolingi savo tėvams. Ši koncepcija apie vaikų amžina skolą už nuostabiausią dovaną, t.y., gyvybę, labai tikėtina, kad yra sugalvota narcizų ir naudojama kaip manipuliacija, kaip įrankis užtikrinti galią savo vaikams ir pateisinti bet kokį savo elgesį. Jei netikit, apsidairykite ir pasižiūrėkite, kuo pagrįsti sveiki tėvų ir vaikų santykiai. Tikrai ne skola, pareiga ar bausmės, pasmerkimo baime, o meile. Su meile rūpinantis nebelieka jausmo, kad tai pareiga, prievolė, atsakomybė, auka.

Taigi, narcizams ir visiems kitiems manipuliatoriams, labai patogu naudotis koncepcija, kad "mama yra šventa", todėl yra aukščiau už savo vaiką ir bet koks jos elgesys yra pateisinamas. Šie įsitikinimai randa atgarsį narcizų vaikų sąmonėje, nes jiems nuo vaikystės buvo diegiami ir gilinami kaltės, gėdos ir baimės jausmai. Tad ši manipuliacija "taigi ji tavo MAMA" gilina kaltės jausmą ir sulaiko nuo sveiko atsitraukimo.

Noriu dar kartą atkreipti dėmesį – narcizo elgesys tavo atžvilgiu nėra švelnesnis vien todėl, kad esi dukra. Priešingai, greičiausiai jis yra dar žiauresnis, nes buvai auklėjama, remiantis narcisistinio pasaulio taisyklėmis.

O kadangi narcizai visada su visais elgiasi vienodai, tavo atsakas jiems taip pat visada turi būti toks pat, nesvarbu, ar tai tavo partneris, ar mama, ar dar kas: aiškios ribos, emocinis atstumas, jokių bandymų įtikinti ar įrodyti savo tiesą.

Ir taip, be jokios abejonės, kai manipuliuoja ir skaudina ne partneris, kolega, o mama - tai daug sudėtingiau.

Su mama santykis yra pirmas, giliausias ir labiausiai įrašytas į pasąmonę. Net jeigu jis buvo toksiškas – širdyje vis tiek išlieka stiprus prisirišimo jausmas, kaltė ir sunkumas atsiriboti. Visą situaciją apsunkina visuomenėje palaikoma "šventos mamos" idėja ir lektoriai su paskaitomis apie tai, kad nepaisant nieko privalai gerbti savo tėvus ir atleisti jiems visas skriaudas, nes kitaip niekada nebūsi laiminga, turtinga ir t.t.

Be to, narcisistiška mama, manipuliavusi tavimi nuo pat tavo gimimo, geriausiai žino visas jautrias vietas, visas virveles, kuriomis gali tave tampyti, todėl, kai pradedi laisvėti, stotis ant kojų, nustatyti ribas, ji tai priima kaip grėsmę savo valdžiai ir sustiprina atakas, kaltinimus, spaudimą arba ima sirgti, tampa negalinti savimi pasirūpinti, auka.

Yra dar viena priežastis, dėl kurios žmonės nepalieka net labai akivaizdžiai toksiškų ryšių.

Dauguma narcizų vaikų buvo išauginti people pleaserių (pataikautojų) modelio žmonėmis. Jų savivertė buvo surišta su tuo, kiek jie sugeba įtikti kitam, ypač tam, kuris nuolat nepatenkintas. O narcizai beveik niekada nebūna patenkinti. Taip sukasi užburtas ratas: narcizas nepatenkintas - pataikautojas stengiasi patenkinti. Todėl, kai pataikautojas bando atsitraukti, o narcizas tampa dar labiau nepatenkintas, pataikautojas tiesiog negali negrįžti atgal ir netęsti savo pataikavimo tam, kuris juo nepatenkintas.

People pleaseriui sukelti kitam nepasitenkinimo juo jausmą yra blogiau nei pačiam kentėti. Todėl narcizų vaikai nepalieka net žeminančių, kankinančių santykių. Ne todėl, kad nepastebi smurto. Ne todėl, kad nežino, jog yra išnaudojami. Jie išmokyti labiau bijoti kito žmogaus nepasitenkinimo nei savo pačių skausmo.

Iš esmės, tik du kabliukai ir laiko žmogų toksiškuose santykiuose su mama. Pirmiausia tai, kad ji mama. Juk vaikui mama yra svarbiausia už visas kitas pasaulio moteris ir kyla natūralus troškimas būti mamai svarbiausia mergaite už visas kitas pasaulio mergaites. Tačiau narcizei mamai jos dukra nėra nei svarbesnė už visas kitas pasaulio mergaites, nei priežastis padaryti išimtį savo toksiškam elgesiui. O antra, tikėjimas, jog yra būdas, kaip išeiti iš toksiškų santykių su narcizu taip, kad šis sutiktų ir būtų tuo patenkintas.

Nėra tokio būdo kaip išeiti iš santykio su narcizu, kuris jam patiktų.

People pleaseriams (pataikautojams), užaugusiems narcisistinėje aplinkoje, labai norisi viską išspręsti taikiai. Jie tikisi, kad įmanoma rasti tą vienintelį švelnų būdą, kuris padės ir atsitraukti, ir išlaikyti santykį pagarbų, kad manęs nepyktų, kad abi pusės liktų patenkintos.

Bet su narcizu tai n.e.į.m.a.n.o.m.a.

Narcizas niekada nebus patenkintas tuo, kad tu jį palikai. Narcizas nesidžiaugs tavo sprendimu gyventi be jo įtakos. Jis nesupras, nepripažins, nepalaimins tavo atsitraukimo ar savarankiškumo.

Narcizas nori tave valdyti.

Vienintelis atvejis, kai narcizas lieka patenkintas nutrauktu ryšiu, jei pats tave paliks dėl kitos aukos. Bet ir tai mažai tikėtina, nes, sakykim, turi brolį, kuris veda, o tavo mama gauna "naują dukrą". Ji šitą santykį su "nauja dukra" tikrai išnaudos tavęs menkinimui. Narcizai mėgsta turėti "auksinį vaiką" ir "atpirkimo ožį", todėl, jei esi "atpirkimo ožys", tavęs niekada nepaleis, nes tu esi svarbi jos žaidimo detalė.

Galiausiai, net jei narcizas ir pats pasitraukia iš santykio, tai tik dėl dar vienos manipuliacijos, nes greičiausiai vėliau vėl pasirodys ir bandys susigrąžinti tavo dėmesį, kad tik patvirtintų sau, jog vis dar turi galią.

Todėl ieškoti būdo, kaip išeiti iš santykio su narcizu taip, kad jis/ji būtų patenkintas/a – spąstai. Nėra tokio būdo!

Todėl vieną dieną teks priimti skaudžią, bet išlaisvinančią tiesą:

• Tu turi teisę išeiti net jei kitam tai nepatinka.
• Tu turi teisę būti nepatogi, neįtikti, būti „bloga“ jo/jos akyse.
• Turi teisę atsitraukti nepaaiškinus, nepateisinus, nepasiaiškinus.

Narcizas nesitraukia lengvai. Spaudimas, kurį jauti atsitraukdama, yra norma, o ne išimtis. Narcizas niekada „nepaleidžia gražiuoju“, nes tavo skausmas, baimė ir, galiausiai, pasidavimas neatlaikius spaudimo, tai jos galios įrodymas. Tavo abejonės, kaltė, pyktis, tavo sugrįžimai – visa tai ją maitina. Kiekvieną kartą, kai grįžti, kai teisiniesi, kai aiškiniesi, narcizas gauna aiškų signalą: „Aš vis dar turiu galią tau.“

Vieną kartą sugrįžus, palūžus, kitas bandymas išeiti bus dar sunkesnis, nes ji jau žinos tavo silpnąsias vietas, žinos, kas suveikė praeitą kartą, kaip tave priversti dvejoti, kaip vėl laimėti šį galios žaidimą.

Todėl labai svarbu suprasti - spaudimas atsitraukiant nuo narcizo yra garantuotas, bet taip pat jis reiškia, kad pagaliau darai kažką, kas keičia santykių dinamiką, kad pagaliau susigrąžini savo galią atgal, kad pagaliau renkiesi save.

Žinoma, galima laukti, kol narcisistinė mama mirs ir tik tada jaustis laisvai. Bet tokiu atveju taip ir nebūsi laimėjusi savo svarbiausios gyvenimo kovos vardan savo laisvės, iš savo vidinės drąsos gyventi.

Ramybė neateina tada, kai narcizas būna patenkintas. Ramybė ateina tada, kai nebeleidi jam formuoti tavo realybės.

Beje, pabaigai, primenu, narcizas – nelygu narcizui.

Narcisizmas – tai ne vienalytė diagnozė, o tam tikrų bruožų spektras. Vienas žmogus gali turėti kelias narcizines savybes, kitas – atitikti visus klinikinio narcisizmo kriterijus.

Yra žmonių, su kuriais įmanoma palaikyti minimalų kontaktą, jei esi labai sąmoningas, labai aiškiai jauti savo ribas, moki jas ginti, neįsivelti į kaltės, gėdos, įtikimo schemas. Bet tokių žmonių elgesys niekada nebus iki galo saugus, nes jų vidinis impulsas vis tiek yra kontroliuoti. Jei ne grubiai tiesmukai, tai subtiliai. Šalia tokių užsislaptinusių narcizų nejučia pasijauti blogai ir nelabai gali suprasti, kas nutiko, kodėl staiga ėmei abejoti savimi ir nukrito savivertė.

Kuo labiau žmogus nutolęs nuo kraštutinio narcizo, tuo labiau tikėtina, kad jis gebės bent minimaliai reflektuoti savo elgesį. Bet kad narcizas imtų reflektuoti ir koreguoti savo elgesį, įmanoma tik tada, kai:

– tu nuolat saugai savo erdvę,
– kiekvieną kartą atpažįsti ir sustabdai manipuliaciją,
– aiškiai parodai pasekmes,
– nustatai savo taisykles ir jų laikaisi,
– ir, svarbiausia, netrokšti gauti meilės ar pripažinimo iš to žmogaus.

Bet iš esmės, santykis su narcizu niekada nebus saugus. Nes kai tik atsipalaiduosi, kai tik atsiversi, kai tik parodysi pažeidžiamumą, ji/jis įgels. Ne visada tyčia, bet visada – iš įpročio, nes taip veikia jos/jo psichika.

Geriausias pasirinkimas - neturėti jokio kontakto. Bet jei tai neįmanoma, svarbiausia užduotis yra ne sutvarkyti santykius, o sutvarkyti savo savivertę.

O tam reikia daugiau nei tik žinių. Reikia darbo. Gilaus, kryptingo, nuoseklaus darbo su savimi:

– per terapiją,
– per vaikystės traumų gydymą,
– per atsakomybės perėmimą už savo gyvenimą,
– per stiprios vidinės ašies formavimą.