"Jūs man pasakykit ar tai normalu?"

"Jūs man pasakykit ar tai normalu?"

Nepasakyčiau, kad aktyviai seku ar dalyvauju, bet vis užmetu akį į moteriškų pasidalinimų apie santykius grupes, nes ten perskaitomos istorijos praplečia mano akiratį ir suvokimą, kaip gyvena žmonės už mano gana siauro socialinio burbulo. "Jūs man pasakykit ar tai normalu?" - šitas klausimas paprastai būna visuose pasidalinimuose apie disfunkcinius santykius.

Kai žmogui kyla abejonė, ar toks elgesys su juo yra normalus, galima beveik užsimerkus ir net neįsigilinus į jo situacija drąsiai teigti, kad ne, nenormalu ir, greičiausiai, yra labai daug kito, bet dar nepastebėto, kas taip pat visiškai nenormalu sveikuose santykiuose.

Aš jau aną kartą rašiau, kai kalbėjau apie frazes, kurias kasdienėje kalboje naudojame nesusimąstydami, o tų frazių atsiradimo kilmė yra toksiški santykiai, kurie atrodo kaip savaime suprantama elgesio norma. Tada rašiau ir dar kartą pakartosiu - mane glumina ir liūdina pribloškiantys disfunkcinių santykių mąstai. O jei tokie santykiai mūsų visuomenėje dominuoja, vadinasi daugeliui emocinis smurtas atrodo normalu ir jie net nesupranta, kad patys smurtauja arba prieš juos naudojamas smurtas.

Dar paaiškinsiu, kas yra disfunkciniai santykiai - tai santykiai, kuriuose vienas arba abu partneriai naudoja psichologinį arba fizinį smurtą, manipuliuoja vienas kitu siekdamas kontroliuoti, manipuliuoja sukeldamas kaltę, gėdą ir baimę. Tokiuose santykiuose nėra gilaus emocinio ryšio, nes nėra atvirumo, pasitikėjimo, pagarbos. Ir, nors nuolatos vyksta konfliktai, abu partneriai yra nelaimingi, jie vis tiek nepasitraukia iš santykio, nes bijo vienatvės, "negali vienas be kito gyventi" arba jaučią pareigą aukotis dėl vaikų, kurie paskui ilgus metus mina kelius pas psichologus, kad susitvarkytų augimo disfunkcinėje šeimoje pasekmes. Čia geriausiu atveju, nes blogesniu atveju užaugę vaikai ir patys ima kurti disfunkcinius santykius, nes neturėjo kito pavyzdžio ir mano jog taip gyventi yra normalu.

Galbūt tai, ką parašiau apie disfunkcinius santykius, skamba dramatiškai, tad štai paprasčiausias pavyzdys, vėl gi vienas iš klausimų, kurį viešoje grupėje uždavė moteris: "mano vyras, su kuriuo gyvenu daug metų nesusituokusi, geras žmogus - turi darbą, negeria, nerūko. Bet nuolat pykstamės, negerbiame vienas kito. Vaikų neturim, noriu skirtis, bet bijau, nes bijau likti viena".

Tai požiūris, kad žmogus geras, nes dirba, negeria, nerūko ir nemuša, yra toks stiprus sovietinių laikų reliktas, kad matyt prireiks dar ne vienos kartos jį išgyvendinti. O gal ir tai neįvyks, nes prisiminkime Stokholmo sindromą, apie kurį praeitame laiške buvau užsiminusi. Dviejų banko plėšikų 6 paras laikytos įkaitais aukos taip stipriai prisirišo prie agresorių, jog po to dar ilgus metus juos lankė kalėjime. Kodėl prisirišo? Nes plėšikai parodė kelis gerumo ženklus ir to užteko, kad būtų priskirti prie gerų žmonių.

Yra dvi kategorijos žmonių:

A. kategorija mano, kad kitas žmogus yra geras tol, kol jis ką nors blogo padaro.

B. kategorija mano, jog žmogus yra geras, nes retsykiais ką nors gero padaro.

Turiu omeny, kad antrieji yra linkę užsimerkti prie visą blogį, ir įsikabinti į kelis, kai kada net ne gerus, o tiesiog elementariai žmogiškus kito poelgius. Kaip Stokholmo banko įkaitų dramos atveju - vienas iš plėšikų iš šalčio drebančiai aukai pasiūlė savo striukę. Ir auka iškart pamiršo, kodėl ji šalo! Aukai pasirodė neesminis faktorius, jog būtent per pagrobėją negali grįžti namo, negali susisiekti su artimaisiais, turi kęsti šaltį. Visa tai aukai neatrodė svarbu, palyginus su tuo, kad gavo striukę iš žmogaus, kuris visą tą diskomfortą ir sukėlė.

Prieš kurį laiką mažiau reels'ą, kur vyrukas kalbėjo, jog jam būti pavadintu geru tėčiu yra lengviau negu lengva, nes užtenka padaryti mažiausią minimumą iš to, ką jo žmona daro. Pvz., žmona kiekvieną dieną visus maitina pusryčiais, pietumis, vakariene, pasirūpina užkandžiais, seka, kokie maisto produktai yra, kokių jau trūksta. O jam tereikia kartą kitą iškept kokią kiaušinienę ir viskas, jis - didvyris! Nešvarias kojines nunešė į skalbinių dėžę, o ne numetė į palovį - wow, koks jis tvarkingas! Nuvalė trupinius nuo virtuvinio stalo - oho, kaip jis padeda tvarkyti namus! Jis apie tai kalbėjo ironizuodamas ir turėdamas omenyje, kaip žemai nuleistą vertybių kartelę laiko moterys, tikėdamos, jog vyras geras, nes "neužgeria, nueina į darbą ir netgi nerūko"! Įsipančiojusios į emocinio smurto pilnus santykius, aukos dėl to juose ir užstringa, nes sureikšmina elementariausią minimumą - tiesiog padorų žmogišką elgesį, tuo tarpu uoliai užsimerkdamos prieš visą prievartą, pažeminimą, grubumą, abejingumą. Nes jos nežino, kad gali būti kitaip.

Aišku, kai taip rašau, galima susidaryti įspūdį, kad moterys - angelai šioje žemėje ir visos problemos tik dėl vyrų. Betgi ne. Vyrai visais laikais turėjo kumščius, jiems niekada nebuvo didelio poreikio išmokti kautis patyliukais, vietoj kumščių ar ginklų pasitelkiant žeidžiančius žodžius, nutylėjimą, pašaipas. Stereotipiškai priimta manyti, jog skriausti kitą gali tik stipresnis. Tame yra tiesos, kalbant apie fizinę jėgą. Užtat viskas iškart apsiverčia, kai imame kalbėti apie psichologinį smurtą. Čia fizinė jėga nereikalinga, nes kaunasi ne kūnai, o dvi žemos savivertės.

Paradoksas, bet tam, kad galėtum psichologiškai smurtauti ir taip pat, kad leistum, jog prieš tave naudotų tokį smurtą, turi turėti žemą savivertę. Smurtautojo atveju jis savo savivertę taip stengiasi pasikelti, sutrypdamas kitą. Na o kitas giliai viduje tiki, kad tokio elgesio yra nusipelnęs, todėl ir nepasitraukia iš destruktyvių, disfunkcinių santykių.

Šiek tiek aukščiau rašiau, cituodama moterį, - "Noriu išeiti, bet bijau, kad liksiu viena". Taip ir norisi jai pasakyti "Tu jau esi viena". Tą patį sakau ir konsultacijų metu, kai man pasakoja apie manipuliacijų ir pažeminimo pilnus santykius kad ir su draugėmis: "kenčiu, nes bijau, kad praradusi šitas drauges nebeturėsiu išvis nei vienos". Tai tu ir neturi nei vienos draugės! Nes draugai taip nesielgia. Ir gyvenimo partneriai taip pat taip nesielgia. Prarasdamas santykius su psichologiškai smurtaujančiu, tu neprarandi nei draugo, nei partnerio, nes jie niekada nebuvo nei draugai, nei partneriai. Jei buvo tavo susikurta idealizuotų santykių iliuzija...

Visi, vienaip ar kitaip įklimpę į daugiau ar mažiau toksiškus santykius, juose mirksta tik dėl to, kad atkakliai neigia dabarties faktus ir laikosi įsikabinę į gražius praeities santykius arba į retsykiais numetamą gerumo trupinėlį. Ir vis tikisi, kad viskas pasikeis, nes juk žmogus tai geras. Geras, nepaisant viso blogio, kurį daro. Geras, nes kartais pavalgęs nuneša savo lėkštę į kriauklę.

Visi toksiški santykiai prasideda nuo... toksiškų santykių su savimi. Žinoma, galima būtų kaltinti tėvus, vaikystę, sakyti, kad tėvai kažko neišmokė, neparodė, nuskriaudė, pažemino. Ir daugeliu atveju tai - visiška tiesa, nes siaubingai daug žmonių yra turėję skaudžią vaikystę. Bet ne visada toksiški tėvai atsako už žmogaus toksišką savivertę. Aš, pvz., buvau labai lauktas ir labai mylėtas vaikas, užaugau inteligentų šeimoje, nemačiau konfliktų, apskritai nemačiau girtų žmonių, nebent svetimų, gatvėje, jau nekalbat apie girtus tėvus. Ir visgi susigebėjau taip susišikti savo savivertę, kad iki šiol ją statau, remontuoju ir tvirtinu :) Kadangi per pastarąjį dešimtmetį labai gerai padirbėjau savos savivertės statybų srityje, matau milžinišką skirtumą tarp to, kas man anksčiau atrodė normalu santykiuose, ir kas dabar atrodo normalu.

Narcisistinio tipo asmenybės santykių pradžioje paprastai išskleidžia visą savo žavesį, charizmą. Pradėjus santykius su juo arba ja atrodo, kad Dievas išgirdo visas maldas ir atsiuntė tobulą žmogų į gyvenimą. Santykiai su juo/ja iš pradžių būna lyg iš nuostabiausio meilės romano. Ir viskas blogėti ima labai palengva... Nors vadinamos "raudonos įspėjančios vėliavos" pasimato jau pačioje pradžioje, bet žmogui, turinčiam toksišką santykį su savimi, o jei dar ir šiaip nuo vaikystės gyvenančiam nuolatiniuose destruktyviuose santykiuose, "raudonos vėliavos" atrodo nereikšmingos ir nesvarbios, nes, galiausiai, tai, ką jos atstovauja, yra ir taip jo gyvenimo norma. Tai, ką galėtume įvardinti kaip "raudona vėliava" elgesyje, žmogui su žema saviverte yra kasdienybė santykyje su savimi ir/arba su kitais. Todėl jis, apakintas gero elgesio, mielai ignoruoja viską, kas nepatenka į susikurtą idealizuotą partnerio įvaizdį.

Ištroškęs godžiai gers iš bet kokios balos. Išbadėjęs ir už sužiedėjusios duonos riekę su ašaromis akyse dėkos. Taip ir žmogus, išbadėjęs, ištroškęs gero santykio su savimi ir pagaliau jo gavęs, pakimba kaip žuvis ant kabliuko. Dėl to vis kartoju ir kartoju - nėra geresnio priešnuodžio, geresnės apsaugos nuo visų energetinių vampyrų, narcisistinių asmenybių ar dar bet ko, kas nuodija gyvenimą, kaip savivertės stiprinimas ir gero santykio su savimi kūrimas. Kai turi gerą santykį su savimi, visada turi su kuo palyginti santykius, elgesį ir dėl to retai bekyla klausimų "ar tai normalu?", nes labai gerai žinai, kas yra normalu, o kas - ne.

Kas yra normalu disfunkciniuose santykiuose:

Nuolatinė kritika: Pastovus kritikavimas, nuolatinis kabinėjimasis prie smulkmenų, amžinai vis kažkas blogai, ne taip. Pastovus auklėjimas, pamokslavimas, lyginimas "pažiūrėk, tas tai taip daro, o tu?". Moterys, beje, įsigudrino tai vadinti "bandau įkvėpti savo vyrą", nors visas tas įkvėpinėjimas yra romantizuotas ir pagražintas elementarių manipuliacijų pavadinimas. :) Paniekinančios pastabos apie išvaizdą. Dar kartais tokie smurtautojai sako "aš tai bent jau tau tiesą sakau, o kiti, kurie tave giria, tai tik pataikauja tau arba ko nors nori iš tavęs gauti". Maždaug, tai, kad tave nuolat kritikuoju ir žeminu, yra mano meilės tau įrodymas, nes tik aš kalbu nuoširdžiai, tik aš tau gero linkiu. O tie, kurie giria tave, džiaugiasi tavo pasiekimais, yra netikri draugai. Tiesa, dar toksiški komplimentai gali būti priskirti prie šito punkto. Yra žmonių, kurie moka taip pagirti, kad geriau jau tiesmukai būtų sukritikavę...

Kaltinimai, gėdinimai, apeliavimai į sąžinę: Beje, psichologiniai smurtautojai neblogai apsimeta aukomis! Tiesa, jie net ne apsimeta, jie tikrai jaučiasi aukomis ir smurtauja iš aukos pozicijos kaltindami, gėdindami, padarydami kitus atsakingais už jų laimę, sveikatą, turtus, ramybę, poilsį - viską. Agresorius savo auką padaro atsakingais ir kaltais už absoliučiai viską. Visi konfliktai kyla dėl aukos kaltės. Visi nesusipratimai - dėl aukos kaltės. Žodžiu, auka visada yra kalta dėl visko.

Bausmės: psichologiniai smurtautojai neabejoja turį teisę kitą bausti ir per bausmę atstatyti kažkokį menamą teisingumą. Bausmės santykiuose yra absoliutus toksiškumo ženklas. Sveikuose santykiuose partneriai kalbasi, aiškinasi, girdi vienas kitą, ieško sprendimų ir tikrai vienas kito nebaudžia. Toksiškuose santykiuose psichologinis smurtautojas bausmę pateikia kaip kažką, ko auka nusipelnė, pati iniciavo, pati kalta dėl bausmės, kurią dabar gauna.

Grasinimai ir šantažas: Grasinimai atimti kažką svarbaus, pvz., vaikus, ar padaryti žalą arba susižaloti, jei auka nesielgs tam tikru būdu.

Izoliavimas: Agresorius yra visada suinteresuotas savo auką izoliuoti. "Skaldyk ir valdyk" frazę perfrazavus - "atskirk nuo sociumo, kuris gali pasakyti, kad čia kažkas ne taip vyksta, ir valdyk". Psichologinio smurto aukos be to kad jau ir taip savimi nuo pat pradžių stokojo pasitikėjimo, bet dar ir papildomai yra smurtautojo vedamos į pasimetimą, nepasitikėjimą savimi. Tokį savimi nepasitikinti, nesiorientuojantį ir jaučiantį norą kitų paklausti "ar tai normalu?" žmogų žymiai lengviau valdyti, kai jis yra atskirtas nuo tų, kurie jam gali pasakyti "ne, nenormalu" arba tiesiog savo santykių, savo gyvenimo pavyzdžiu gali parodyti, kad apskritai santykiai gali būti visiškai kitokie. Ne veltui sektos būna izoliuotos, sektų lyderiai visais įmanomais būdais stengiasi savo narius atskirti nuo likusios visuomenės dalies. Kontrolė, ribojanti asmens socialinius ryšius arba laisvę bendrauti su kitais, yra psichologinė prievarta. Aukai labai sunku išeiti iš santykių, kai nebeturi nei draugių, draugų, santykiai su giminėmis nutrūkę, santykių su kolegomis nėra, nes, moters atveju, ir nėra darbo., Nėra žmonių, nėra pajamų - nieko nėra! Tai kur eiti? O jei dar ir su vaiku... Tad čia - rimtas signalas susimąstyti, jei imi pastebėti, kad esi atskirtas nuo draugų, šeimos ar kitų socialinių ryšių.

Aukos emocijų sumenkinimas: Apsimetinėjimas, kad aukos jausmai ar nuomonės yra nereikšmingi. "Ko tu čia pergyveni?", "radai dėl ko nusimint", "ko pyksti, taigi aš pajuokavau", "ai išvis, ką tu supranti, geriau jau patylėtum". Visi aukos jausmai yra sumenkinami, pajuokiami arba draudžiami. Negalima liūdėti, negalima juoktis, negalima verkti, negalima turėti kitos nuomonės. Kai auka bando kalbėtis su agresoriumi, nori paaiškinti, kad skaudina toks elgesys arba verčia jaustis blogai, agresorius supyksta arba viską apverčia taip, kad auka lieka pati kalta. Esu ne kartą girdėjusi, kai anksčiau gyvai vesdavau daug įvairių užsiėmimų, kaip moterys po užsiėmimo sakydavo "ne, vyrui nesakau kur einu, nes tikrai nesuprastų ir neleistų daugiau ateiti". Psichologiniams smurtautojams labai neparanku, kad jo auka eitų į psichologinio pobūdžio užsiėmimus, tvarkytųsi savivertę, vaikystės žaizdas, kompleksus, dėl to visada skuba paniekinti, sumenkinti, išjuokti viską, kas aukai realiai galėtų padėti, nes jam tai reikštų kontrolės praradimą.

Manipuliavimas ir melas: Melas yra sąmoningas siekimas suklaidinti kitą, pilnos informacijos nepateikimas, nutylėjimai, kurie leidžia klaidingai interpretuoti pateiktą informaciją, apskritai klaidingos informacijos pateikimas, siekiant kontroliuoti ar įtakoti kitą asmenį. Disfunkciniuose santykiuose tiesiog neegzistuoja pasitikėjimas. Tu niekada nežinai ar koks nors susitarimas dar vis galioja, ar jau nebe. Susitarei, bet turi nuolat tikslintis ar niekas nepasikeitė. O jei pasikeičia, tokie žmonės paprastai nejaučia poreikio įspėti iš anksto. Jie tiesiog neateina, dingsta, neatsiliepia ar pan. Tad melas - labai plati tema, nes apima ne tik faktų iškraipymą, bet ir viską, kas apskritai susiję su galėjimu tuo žmogumi pasitikėti.

Žodinė agresija: Na, čia labiausiai akivaizdi psichologinio smurto forma - žodinis priekabiavimas, įžeidinėjimas ar nepagarbios pastabos, žeminantys pravardžiavimai.

Ironiškos pastabos, "draugiški įkandimai", sarkastiški komentarai: tai ir psichologinis smurtas, ir viena iš pasyvios agresijos išraiškų. Kažkodėl toks elgesys dažnas tarp draugų arba draugiškuose kolektyvuose. Jei svetimas žmogus imtų kalbėti ir elgtis panašiai, būtų traktuojamas kaip mažų mažiausiai netaktišku. O draugai vienas kitam, ir dar būdami viešoje erdvėje, kažkodėl mano turį teisę sakyti įžeidžiančius žodžius, kaip gilios draugystės išraišką. Bet ne, tai ne draugystės išraiška, o užgniaužto pykčio, nepasitenkinimo, žemos savivertės ir kompleksų.

Prie visko, ką jau išvardinau, pridėkime ir "gaslighting". Šis terminas atsirado iš 1938 m. britų vaidinimo "Gas Light" (vertimas: "dujinė lempa"), kuriame vyras, reguliuodamas namų dujinių lempų šviesą ir neigdamas, kad tai daro, siekia įtikinti žmoną, kad jį - išprotėjusi. Dabar šis terminas plačiai naudojamas norint apibūdinti psichologinę manipuliaciją, kurios tikslas - priversti auką abejoti savo atmintimi, suvokimu ar net sveiku protu. Tai dar viena priežastis, dėl kurios psichologinio smurto aukos nesuvokia, kad yra aukos ir paskui viešose grupėse klausinėja "jūs man pasakykite, ar tai yra normalu?".

Štai keletas pavyzdžių, kaip pasireiškia "gaslighting":

Neigia: Smurtautojas neigia, kad tam tikri įvykiai ar pokalbiai kada nors įvyko, net jei auka turi įrodymų. Pvz.: "Tu išsigalvoji.", "aš geriau prisimenu"

Menkina: Smurtautojas menkina arba ignoruoja kitų žmonių jausmus. Pvz.: "Tu visada perdedi," arba "Tu per jautriai reaguoji"

Perrašo realybę: Smurtautojas iškraipo faktus arba įvykius. Pvz.: "Aš niekada to nesakiau," arba "Tu prisimeni neteisingai."

Meluoja: Smurtautojas atvirai meluoja, ir kai auka jį pagauna meluojant, vis tiek viską neigia. Pvz.: "Aš niekada to nesakiau," net jei yra įrašų, kad jis tai sakė.

Kaltina pašlijusia psichine sveikata: Smurtautojas gali teigti, kad auka turi psichinių problemų. Pvz.: "Tau reikia į psichuškę", "tu visai nesveikas".

Nuolat skatinima abejoti savimi: Smurtautojas visada savo aukai bando įteigti, jog ji negali pasitikėti nei savo prisiminimais, nei jausmais, nei mintimis. "Tu kaip visada viską ne taip supratai"

Nuteikia prieš kitus, siekiant izoliuoti: Smurtautojas visada stengiasi izoliuoti auką nuo draugų ar šeimos, kad jai niekas nepadėti pabėgti. Apie tai aukščiau rašiau. Smurtautojas siekia visus sukiršinti, nuteikti prieš auką ir pačią auką stengiasi nuteikti prieš kitus. Pvz.: "Jie visi meluoja, tik aš tau sakau tiesą."

Stengiasi įdiegti kaltės jausmą: Savigrauža, kaltė, gėda, baimė - tai yra pagrindiniai svertai, kuriuos manipuliatorius tampo! Tai dar viena priežastis, dėl ko labai verta susitvarkyti savo vidų, nes atsikračius netikros kaltės, gėdos, baimės, manipuliatorius nebeturi įrankių, kuriais gali valdyti tave! O kai auka ir taip nuolat dėl visko jaučiasi kalta, smurtautojui lengva tuo pasinaudoti. Pvz: "tau paaukojau savo geriausius gyvenimo metus (todėl dabar tu man skoloje esi)".

Och, šitą temą galima tęsti ir tęsti, ne veltui daugybė knygų apie toksiškus santykius, narcisistines asmenybes, psichologinį smurtą prirašyta.

Kadangi viename laiške neketinu knygos parašyti, čia ir sustosiu, tik prieš atsisveikindama pakartosiu jog bet kurie toksiški santykiai prasideda nuo toksiškų santykių su savimi. Ir taip pat čia jie ir pasibaigia! Užbaigus iškreiptus, melo, nepagarbos, nepasitikėjimo, savo emocinių išgyvenimų menkinimo santykius su savimi pasidaro nebeįmanoma kurti iškreiptų santykių su kitais žmonėmis. Tiesiog natūraliai persiprogramuoja lokatorius, kuris suranda tinkamus žmones santykiams kurti. Kol lokatorius veikia palaikomas žemos savivertės, kaltės, gėdos, baimės, tol randa žmones, kurie mums patvirtina, palaiko ir puoselėja mūsų žemą savivertę, kaltę, gėdą ir baimes. O kuo daugiau savyje atkuriame sveiko savęs suvokimo, savęs palaikymo, pagarbaus savęs išklausymo, tuo daugiau atitinkamų žmonių ir gyvenime sutinkame.