Jei jau atvirai...

Jei jau atvirai...

Šiandien man labai sunku rašyti jums kas savaitinį, tradicinį „Susivokimų“ laišką.

Sunku, nes šiomis dienomis esu jausmuose – iš naujo prisimenu ir visai kitaip išgyvenu mūsų istoriją. Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, skatina mane su pagarba ir siaubu prisiminti tai, kas mokykloje atrodė nuobodu ir svetima...

Pavyzdžiui, po sukilimo numalšinimo prieš carinę valdžią, siekdama dar labiau susilpninti lietuvių tautinį sąmoningumą, Rusijos valdžia 1864 m. uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Vietoj jos buvo brukama spauda kirilica, tačiau dauguma lietuvių jos nepripažino ir neskaitė. Siekdami išgelbėti kalbą, knygnešiai keturis dešimtmečius rizikavo gyvybe – slapta gabeno ir platino lietuviškas knygas. Už šią veiklą grėsė tremtis į Sibirą, kalėjimas, piniginės baudos arba kankinimai, siekiant išgauti informaciją apie kitus pasipriešinimo dalyvius.

Man 46 metai. Tai reiškia, kad net 40 savo gyvenimo metų būčiau galėjusi skaityti ir rašyti lietuviškai tik paslapčia, rizikuodama. Didelė tikimybė, kad taip ir nebūčiau išmokusi savo kalbos.

Dabar rašau jums lietuviškai ir nuoširdžiai savęs klausiu – ar būčiau pakankamai drąsi tai daryti, jei žinočiau, kad rizikuoju būti ištremta beveik garantuotai mirčiai? Jei žinočiau, kad galiu būti įskųsta tų pačių mano skaitytojų?

Kas aš esu realios grėsmės akivaizdoje? Bailė? Išdavikė? Ar herojė?

Galbūt matėte – į savo Facebook paskyrą neseniai įkėliau vaizdo įrašą apie netikėtą mano populiarumą „TikTok“ anglų kalba. Mano angliškoji paskyra leido užmegzti ryšį su daugybe įvairiausių pasaulio žmonių, pajusti jų gyvenimus, mintis, kasdienius rūpesčius. Toje erdvėje nematau nei influencerių, nei surežisuotų vaizdo įrašų – tik tikrumą, nuoširdumą ir norą jungtis į visą pasaulį apimančią bendrystę.

Banga, dabar besiritanti per pasaulį ir atsispindinti žmonių pasisakymuose bei nuotaikose, ir žavi, ir jaudina, ir skatina rimtai vertinti vykstančius įvykius.

Dabar ne tik esame slegiami augančios grėsmės taikai, bet ir turime galimybę tapti vieningi – tikri šio pasaulio piliečiai. Tai laikas, kai galime atidėti į šoną kasdienes baimes, apsiginkluoti narsa ir tapti didžiais žmonėmis.

Šiomis dienomis savo raganišku pajautimu (apie kurį retai viešai užsimenu) stipriai jaučiu – mums būtina jungtis. Kol kas pakanka jungtis savo širdžių šviesoje, skleisti vidinę ramybę, kreipti ją į taikos puoselėjimą.

Būdama Reiki meistrė ir mokytoja, į savo kasdienes Reiki meditacijas įtraukiau ir meditaciją taikai Žemėje stiprinti, visuotinei pasaulio harmonijai atkurti. Kviečiu ir jus prisijungti – taip, kaip mokate: melstis, vizualizuoti, medituoti, siųsti Reiki, užsakyti Theta healing erdvėje... bet prisidėti prie taikos saugojimo.

O ką šiomis dienomis jauti tu?