Gal aš pati esu narcisistinė asmenybė?

Labas!

Aušra rašo:

"Labas. Ačiū už tavo suvokimus. Žinai... man vakar šovė mintis į galvą ;), o ar aš pati nesu narcisistinė asmenybė ?:)."

Tai ir atsakysiu jai :)

Gal aš pati esu narcisistinė asmenybė?

Jei tau kilo toks klausimas – labai geras ženklas. Tikras narcizas (primenu - vartosiu vyrišką giminę vien dėl to, kad narcizas yra vyriškos giminės žodis, tačiau pats terminas tinka tiek vyrams, tiek moterims) sau tokių klausimų neužduoda. Jam atrodo, kad su juo viskas gerai, čia tu turi problemų. Čia tu per emocionali, knisi smegenis, amžinai viskuo nepatenkinta, išputi dramblį iš musės. O vat jis - tvarkoj.

Net jei narcizas logiškai supranta, kad jo elgesys skaudina, jis nemato tame problemos.

Svarbu suvokti du dalykus:

• tikrą narciziškumą, kaip asmenybės struktūrą,
• ir narcisistinį elgesį, kaip išmoktą reakcijos būdą, kylantį iš traumos, išgyvenimo strategijų ar modelių, kuriuos perėmei augdama.

Tikras narcizas yra asmenybė, o ne laikinas elgesys.

Tikras narcizas neturi vidinio konflikto dėl to, kaip elgiasi. Jam normalu kontroliuoti, manipuliuoti, naudotis kitais savo tikslams pasiekti ir atsikratyti iškart, kai jie tapo nenaudingi, neįdomūs. Empatija pas juos kognityvinė (logiškai suprantu, atpažįstu tavo jausmus, bet man nerūpi). Savivertė – arba dirbtinai išpūsta, arba visiškai priklausoma nuo išorės pripažinimo. Jie apie kitus mąsto tik tiek, kiek tai susiję su jų asmenine gerove. Savirefleksijos beveik nėra, arba ji naudojama kaip manipuliacijos įrankis tikslams pasiekti.

Tikras narcizas neieško pagalbos, kad keistųsi. Jis gali eiti į terapiją, bet dažniausiai dėl to, kad vėliau tai panaudos kaip manipuliacijos įrankį.

O štai išmoktas narcisizmas yra trauma, o ne tapatybė.

Kai vaikas auga greta narcizo, jis mokosi išgyventi, o ne gyventi.

Jei nuolat matai, kad tavo atjauta baigiasi skausmu, išmoksti jos nerodyti. Kai tavo emocijos buvo laikomos juokingomis, trukdančiomis arba gėdingomis, - išmoksti jas atjungti. Jei jauteisi mylima tik kai pataikydavai pasitarnauti arba atsirasdavo proga pasididžiuoti tavo pasiekimais kaip savais, - išmokai manipuliuoti, meluoti sau ir kitiems.

Iš trauminių patirčių susiformavęs gynybinis elgesys, primenantis narcisistinį, dar yra ir dėl psichikos reakcijos į nepakeliamą emocinę ar fizinę būseną disocijuojant. Būtent disociacija yra ypatingai dažnai pasireiškiantis reiškinys tarp žmonių, kurie vaikystėje augo nesaugioje, emociškai apleistoje ar manipuliatyvioje aplinkoje.

Disociacija, paprastai sakant, - atsijungimas nuo savęs:

• Nuo savo jausmų.
• Nuo savo kūno.
• Nuo realybės.
• Nuo skausmo, kuris tuo metu buvo per stiprus, kad jį būtų galima ištverti.

Disociacija yra kaip elektros saugiklis, kurį išmuša, kai elektros srautas pasidaro per didelis. Taip ir žmogus: "Man per daug, negaliu daugiau ištverti, išeinu." Ir "išeina", bet ne fiziškai, nes negali fiziškai atsitraukti, o emociškai. Nustoja jausti, nes taip skauda, kad nebegali daugiau to jausti. Bet kartu nustoja jausti iš viso.

Kuo tai susiję su narcisizmu?

Kai žmogus negirdi savo jausmų - jis negirdi ir kitų jausmų.

Kai jis gyvena galvoje, o ne kūne, patirdamas savo jausmus, visas emocinis pasaulis tampa svetimas, nesvarbus, netgi trukdantis.

Tipiniai narcisistinio elgesio bruožai, kylantys iš emocinių žaizdų:

• Gynybiškumas. Kritika (net konstruktyvi, palaikanti) suvokiama kaip puolimas. Už tai - arba atakas atgal, arba atsitraukimas, užsisklendimas, emocinis šaltumas.
• Kontrolė. Poreikis kontroliuoti kitų emocijas, nuotaikas, elgesį, kad jaustumeisi saugi, svarbi, reikalinga, kad viskas vyktų pagal tavo planą, įsivaizdavimą.
• Teisumo poreikis. Reikia būti teisia. Net kai matai, kad kitas kenčia – sunku atsiprašyti ar pripažinti savo indėlį. Labai svarbu ginčytis ir įrodyti kito neteisumą.
• Šaltumas, ciniškumas, ironija. Kito žmogaus jausmai atrodo per dideli, neadekvatūs, norisi juos sumenkinti, išjuokti ar ignoruoti.
• Empatijos trūkumas. Ne todėl, kad jos nėra, bet todėl, kad nėra ryšio su savimi. Atjungus savo jausmus - nebejauti ir kito.
• Norėjimas „pataisyti“ kitą. Ne iš meilės, o kad jis elgtųsi taip, kaip tau patogiau, kad atitiktų tavo suvokimą.

Visa tai nereiškia, kad žmogus yra blogas, tai reiškia, kad tiesiog reikia daug terapijos, darbo su savim, tvarkantis savo pasąmonines reakcijas. Reikia gydyti savo vaikystės traumas, stiprinant ir grąžinant į sveiką balansą savivertę.