Alegorija apie tvoros dažytoją

Šiandien Mentorystės programos studentei aiškinau kaip veikia smegenys, kaip žmogus prisigalvoja neegzistuojančių problemų, o tada gaišta laiką jas spręsdamas.

Bet po pokalbio su studente mano fantazija neišsijungė, tai sugalvojau alegorinę istoriją, kuria pasidalinsiu su jumis.

Taigi, vieną kartą, gyveno du kaimynai, kurių sklypai ėjo šalia vienas kito ir buvo aptverti senomis, suklypusiomis tvoromis.

Kartą susitikę nusprendė savo tvoras nudažyti žalia spalva, kad mažiau badytų akis skirtingų atspalvių, sutrūnijusios lentos.

Pirmasis kaimynas nuėjo į parduotuvę ir, įsivertinęs savo finansus, nusipirko dažus, teptuką, grįžto namo ir, nutaikęs saulėtą dieną, nudažė tvorą.

Bet antras kaimynas, paslapčia šiek tiek didžiuodamasis, save laikė perfekcionistu, todėl jam atrodė logiškai pagrįsta, jog negali taip sau imti ir su paprasčiausiu teptuku bet kokia žalia spalva nudažyti seną tvorą taip kaip gaunasi. Todėl nusprendžia, kad pirma reikia baigti dažytojų studijas ir gauti diplomą.

Po trijų metų, baigęs dažytojų studijas, jau kaip ir galėtų eiti žaliai nudažyti savo tvorą, bet tada pagalvojo, kad reikia pasisemti įkvėpimo iš užsienio dažytojų, nes juk aišku, kad vien diplomo ir trijų metų studijų neužtenka tvoros dažymo problemai tobulai išspręsti. Be to, ką žmonės pagalvos, jei dabar, būdamas diplomuotas specialistas, nepakankamai idealiai nudažys savo seną, iškrypusią, papuvusią tvorą. Todėl ėmė ieškoti dažytojų asociacijų kontaktų Europoje ir JAV, ieškoti būdų, kaip nuvažiuoti į kitas šalis stažuotis, pagilinti dažymo žinias, apsikeisti patirtimi su Pasaulio dažymo specialistais.

Dar po kelių metų, grįžęs po dešimčių kvalifikacijos kėlimo kursų su storu pluoštu diplomų, turėdamas pažintis visame Pasaulyje, pažiūrėjo į tą seną tvorą ir suprato, kad gi neturi reikiamos įrangos jai nudažyti. Juk patys suprantate, su tiek diplomų ir žinių, negi taip imsi ir su kažkokiu paprastu teptuku nudažysi tvorą žaliai? Neduok Dieve koks kolega Dubajuje pamatys, ką pagalvos? Juk reikia nudažyti tobulai, o tobulam dažymui reikia tinkamos įrangos, kuri kainuoja ne vieną tūkstantį. Bet visi tūkstančiai išleisti mokslams, kontaktams, pažintims, stažuotėms, narystėms asociacijose, milžiniškos paskolos pasiimtos padengti kelionėms, stažuotėms ir t.t. O dažytoju dirbt, susikoncentruot ir tuos tūkstančius uždirbt, irgi nelabai yra kada, nes jautėsi dar nepakankamai gerai viską išmanantis, todėl jam atrodė akivaizdu, kad reikia dar pagilinti žinias. Nes juk kai jau tikrai viską tobulai žinosi, nepriekaištingai viską mokėsi, tik tada viskas bus tobula iš pirmo karto.

Be to, o Dieve, kiek daug žalios spalvos atspalvių yra! Juk negalima taip sau imti ir bet kokia žalia spalva nudažyti. Reikia išsiaiškinti, kaip geriausiai parinkti žalios spalvos atspalvius, kad sena, sukrypusi tvora nudažyta atrodytų lyg meno kūrinys. Tad ėmė mokytis tapybos meno.

Bestudijuodamas tapybą, žmogelis sutiko savo senąjį kaimyną ir užvedė kalbą apie tvorą, kurią prieš 10 metų abu sutarė žaliai nudažyt. Ėmė pasakoti, kiek daug surinko žinių per tuos metus, su kiek daug dažytojų užmezgė kontaktus visame Pasaulyje...

Kaimynas klausė jo kalbų pagarbiai linkčiodamas, nustatęs supratingą, pritariančią veido išraišką... Slėpdamas vidinį suglumimą, nes niekaip negalėjo prisiminti, apie kokią čia tvorą eina kalba? Savo seną tvorą jis tris kartus perdažė, tada nugriovė, naują pasistatė ir nebesuko apie tai daugiau galvos, todėl niekaip negalėjo suprasti, kodėl kaimynas su tokiu pasididžiavimu kalba apie žalios spalvos atspalvių skirtumus ant tvoros, skirtingo klimato zonose... "Kokie dar žali atspalviai tvorai?" - besiklausydamas postringavimų suko galvą kaimynas, - "mano nauja, mūrinė, o pas tave seniai nebėra jokios tvoros... Negaliu suprasti, kam tu tuos atspalvius renki?"

Moralas šios istorijos toks, kad savo gyvenimo autorius žiūri ką turi ir ką su tuo gali padaryti dabar, kad dabar išspręstų savo problemas. O savo gyvenimo auka žiūri ko neturi ir ko negali padaryti dabar, todėl negali savo problemų išspręsti dabar.