5 laiškas

Yra žmonių, kurie dar nebuvo susimąstę, jog be disciplinos niekas nėra įmanoma.

Pvz., sveikata priklauso nuo to, kiek žmogus sugeba laikytis disciplinos. Stabilūs finansai taip pat, lygiai kaip ir harmoningi santykiai.

Visi pradėti ir neužbaigti šalikai, kojinės ir servetėlės, nepabaigtos tvarkyti spintos, neišnaudoti sporto klubų abonementai, neperskaitytos knygos, neišklausyti kursai ar nepanaudoti dovanų kuponai - visa tai savi-disciplinos stoka.

Kai prieš 10 metų išėjau iš samdomo darbo, pirmiausia ką turėjau išmokti, tai dirbti savarankiškai, be direktoriaus priežiūros, įsipareigojusi tik sau pačiai. Ir kaip nustebau, kai prieš porą metų vienų kursų metu, davusi grupei užduotį garsiai įsipareigoti kažką padaryti vardan savo asmeninės gerovės, sužinojau, kad beveik niekas nenori daryti šios užduoties, nes nenori įsipareigoti prieš save. Įsipareigoti kitiems - jokių problemų. O va sau - visai kitas reikalas. Nes pačių susigalvotus įsipareigojimus, vertingus tik patiems, pasirodo, yra lengviausia numest į šoną. Todėl, siekdami apsisaugoti nuo nusivylimo, žmonės mieliau renkasi geriau jau niekaip neįsipareigoti. Nei prieš save, nei prieš kitus. Pvz., tariesi dėl susitikimo, o tau sako "oi, čia kita savaitė?! Aš nežinau, ką ryt veiksiu, o tu nori dėl kitos savaitės susitikimo susitart....".

Aš tiek daug kartų girdėjau pasakymus, kad ne ne ne, disciplina - ne man, man per sunku, aš negaliu, neturiu valios! Arba kad rutina ir disciplina yra prievarta ir nemeilė sau, nes mylintis save žmogus viską daro tik iš pajautimo ir tik tada, kai nori... Man įdomu, kokia būtų reakcija tokio, niekam neįsipareigojančio ir pagal pajautimą gyvenančio žmogaus, jei ir darbdavys mokėtų algą iš pajautimo, tada kai nori... "Alga kiekvieno mėnesio 10 dieną? Tu ką, juokauji? Aš nežinau ką ryt veiksiu, o tu nori, kad aš tau algą įsipareigočiau sumokėti kiekvieno mėnesio 10 dieną ir visus metus, kiek dirbsi man!" Arba tau apendicitas, reikia skubios operacijos, bet chirurgas neateina į darbą, nes pagal pajautimą nuėjo su draugais į kiną...

Žmogus yra tiek sėkmingas, kiek turi drąsos susikurti aiškią viziją, kiek turi ryžto siekti ją įgyvendinti ir disciplinos laikytis rutinos, vedančios link vizijos įgyvendinimo. Ir taip pat, jis yra tiek sėkmingas, kiek sugeba atlaikyti nesėkmių ir neparasti ryžto. Bet tai taip pat disciplinos klausimas. Būtent disciplina padeda daryti tai, ką reikia padaryti ir tada, kai pradinis entuziazmas išgaravo, kaip nesiseka, nesigauna taip greitai kaip atrodė iš pradžių, kai nėra nuotaikos arba vyksta kažkas įdomiau.

Prieš kelis metus labai susidomėjusi skaičiau Mason Currey knygą apie įvairių kūrėjų dienos režimą „Dienos ritualai“. Knygoje yra aprašyti 161 įžymaus žmogaus – romanistų, dramaturgų, kompozitorių, dailininkų, filosofų, mokslininkų, matematikų – dienos ritualai, arba paprasčiau tariant, rutinos. Knygoje aprašoma kaip įvairūs kūrėjai į savo kasdienybę įsprausdavo laiką, pašvęstą kūrybai, kaip jiems sekėsi derinti buitį ir kūrybą, kokiu būdu realizuodavo savo kūrybinį potencialą.

Man buvo įdomu pastebėti, jog būdami tokie skirtingi kūrėjai - skirtingo amžiaus, išsilavinimo, netgi gyvenę skirtinguose amžiuose, - visi buvo apjungti to paties bruožo: padarydavo dienotvarkėje laiko kūrybai. O tai ir yra grynų gryniausia disciplina - reguliariai padaryti laiko dalykams, kurie turi būti daromi reguliariai. Kad ir kokiu tempu jie gyveno, kad ir kokių skurdo ar prabangos sąlygų buvo supami, kad ir kokio dydžio šeimas turėjo arba kaip tik, liko vienišiai iki gyvenimo galo, – visi jie vienaip ar kitaip, atrasdavo būdų kaip į savo dienotvarkę įterpti laiką kūrybai. Ir darydavo tai nuosekliai, atkakliai, visą gyvenimą. Vieni kurdavo kasdien, kiti ne. Kas po 15 min. kurdavo stovėdami arba kaip tik, tik gulėdami lovoje. Kiti kurdavo neatsitraukdami nuo proceso po keletą valandų ar net visą dieną/visą naktį. Visų kūrybinė rutina buvo skirtinga, tačiau visi jie nelaukdavo kol netyčia, kažkaip savaime atsiras laiko arba ateis mistiškas įkvėpimas. Kūrėjai laiką kūrybai suplanuodavo, ieškodavo jo, prisitaikydavo prie visų esamų aplinkybių ir tiesiog kurdavo.

Gal kada skaitei, Mocarto kūrybinis procesas buvo romantizuotas, neva muzikos kūriniai gimsta patys, o kompozitoriui telieka juos užrašyti ir šis užrašymo procesas vyksta greitai ir sklandžiai. Tačiau tikrąjį Mocarto kūrybos procesą atskleidžia jo laiškai, skirti tėvui, seseriai ir kitiems. Žinoma, jis buvo labai talentingas, bet jo kūrybinis procesas nebuvo stebuklingas. Jis apmesdavo savo kompozicijas, taisydavo tuos apmatus ir kartais atsidurdavo aklavietėje. Negalėjo dirbti be pianino arba klavesino. Atidėdavo darbą, o vėliau prie jo vėl sugrįždavo. Nors buvo talentingas ir visą gyvenimą praktikavosi, nors dirbo greitai ir sklandžiai, vis dėlto tai buvo tik darbas. Jo tobulų šedevrų neatnešė nenutrūkstama vaizduotės tėkmė, jis nekūrė be instrumento ir neužrašinėjo kūrinių vienu mostu, nieko nekeisdamas. Jo nemari kūryba buvo jo darbo rutinos ir disciplinos pasekmė.

Į savo gyvenimo kūrybą žmonės taip pat kartais, o gal netgi ir dažnai, žiūri kaip į kažkokį mistinį procesą, kuriam reikalingas ne paprasčiausias kasdienis, nuoseklus darbas, o magiškos galios, „žaibas iš giedro dangaus“, kažkoks stebuklingas žinojimas, kaip ir ką daryti arba ypatingas valios genas, kuri vieni turi, o kiti - ne. Yra žmonių, kurie tiki, jog pats veiksmas nėra toks reikšmingas, kaip sulaukimas kažkokio stebuklingo impulso, neaišku kokio ir neaišku kaip pasireiškiančio. Dauguma laukia spyrio į užpakalį arba kol pasieks dugną, nuo kurio galės atsispirti ir tik tada kilti į viršų. Laukia kol kažkas kitas prisiims atsakomybę už jo gyvenimą, duos nurodymus, prižiūrės procesą, nepamirš patikrinti ar padaryti namų darbai. Kaip vaikystėje, kai viskuo rūpinosi tėvai.

Gyvenimo stebuklus kuria žmogaus sau sudaryta protinga rutina ir sąmoninga disciplina jos besilaikant :) Mėgstu kartoti, kad sėkmė yra pa-sėkmė.

Tai kodėl gi tiek žmonių nenori nieko girdėti apie rutiną ir discipliną?

Kas mažam vaikui primena apie tai, kad reikia praustis, valytis dantis, tvarkyti kambarį, padaryti namų darbus, išsiplauti indus arba bent jau nunešti juos į kriauklę/indaplovę ir t.t.? Kaip vaikas reaguoja į tokius priminimus? Ar vaikas supranta, kodėl reikia valyti dantis, tvarkyti namus, ruošti namų darbus? Ir ar jam tai rūpi? Vaikams svarbiau dabartinė emocija, o ne tai, kad ateityje kažkas, kas dabar nemalonu, bus labai naudinga. Jis galvoja "dabar noriu šokolado", o ne "jei nesivalysiu dantų, po 20 metų mokėsiu didelius pinigus stomatologams". Vaikai tėvų bandymus užtikrinti svarbių dalykų vykdymą dažniau priima kaip agresiją, prievartą, pažeminimą, bausmę, o ne kaip meilės išraišką. O jei tėvai dar turi savų neišspręstų vaikystės traumų, tad su vaikais automatiškai elgiasi taip kaip matė besielgiančius savo tėvus - nesikalba, neaiškina savo vieno ar kito prašymo priežasčių, tiesiog primeta savo valią "daryk, nes aš taip pasakiau, nes tu turi paklusti besąlygiškai, neklausinėdamas ir neabejodamas mano autoritetu".

Buities ir mokslų rutinos, reikalaujančios disciplinos, dažniausiai asocijuojamos su prievolė, pareiga, už kurios neatlikimą vienaip ar kitaip nubaudžiama. Arba pačios rutinos būdavo naudojamos kaip bausmės už netinkamą elgesį. Na, pabandyk prisiminti savo vaikystės pareigas ir savo bei savo tėvų emocijas. Pvz., man namų tvarkymas buvo stipriai susietas su pažeminimu, gėdinimu, su tuo, kad aš esu tokia bloga dukra, jog mamai tenka plauti grindis. Vėliau, kai sukūriau savąjį metodą, kurio pagalba galima labai gerai išanalizuoti visas pasąmonėje pasislėpusias programas ir jas perdaryti, ėmiausi kurti kitas asociacijas, kad namų tvarkymas yra mano asmeninė veiksmo terapija, kurios metu chaosą transformuoju į švarą ir tvarką, kad tvarkydama savo namus tvarkau ir savo vidų, kad tai yra mano meilės sau išraiška, nes aš esu verta gyventi apsupta grožio ir harmonijos.

Žmonės, kurie bjaurisi disciplina, nepajėgia jos laikytis, priešinasi jai visomis jėgomis, tai daro dėl to, kad vaikystėje discipliną, rutiną susiejo su bausme, gėda, kalte, pažeminimu, prievarta. Jie turėjo tik tokią patirtį, o daugiau niekada mintimis negrįžo prie disciplinos klausimo, todėl asociacijos, suvokimas liko toks pats, koks buvo suformuotas vaiko sąmonėje. Kūnas suaugo, o sąmonė liko užstrigusi vaiko suvokime apie discipliną.

Kai žmogus didelę gyvenimo dalį buvo kitų, stipresnių, įtakingesnių nuolat verčiamas daryti kažką, ko prasmės, paskirties ir naudos jis taip ir nesuprato, vos gavęs galimybę spręsti pačiam, jis, maištaudamas prieš visą prievartą, kurią patyrė per gyvenimą, renkasi nieko nedaryti. Maždaug "ačiū Dievui, manęs tėvai nebeverčia valyti dantų, tai pagaliau galiu jų nebevalyti". Kai sąmonė užstringa vaiko etape, tuomet visada atrodo svarbiau momentinė maloni emocija, nei kažkas, kas bus gero, bet vėliau. Turiu omeny, šokoladukas dabar atrodo žymiai vertingiau, nei gera savijauta, daili figūra po metų.

Užstrigęs vaikystėje arba maištingoje paauglystėje žmogus nesugeba pamatyti, jog rutina yra ne prievarta, o meilė sau, kelias link sveikatos, klestėjimo, asmeninio augimo, tobulėjimo, gerų santykių. Jis nesupranta, kad rutiną galima pasidaryti tokią, kuri džiugintų, būtų maloni, o ne kankintų arba verstų mirti iš nuobodulio kaip tada, kai vaikui ja kurdavo kiti. Toks žmogus vis dar sėdi vaikystės prisiminimuose, kai buvo baudžiamas pačia rutina arba už rutinos neatlikimą, todėl perka sporto klubo abonementus ir nelanko treniruočių, dalyvauja kursuose, bet nedaro užduočių, ima laikytis sveikesnio gyvenimo režimo ir greitai meta... Ir visa tai, nes viduje žmogus vis dar vaikas, kuris laukia, kad bus suaugusiojo priverstas padaryti tai, ką reikia ir, tuo pačiu, kaip paauglys, maištauja prieš bet kokią prievartą. Kitaip tariant - laukia, kol kažkas kitas prisiims už jį atsakomybę ir ims jį versti daryti veiksmus, kuriančius jo geresnį gyvenimą, o jei to sulaukia, pereina į paauglio poziciją ir ima priešintis rutinai, atsiskaitymams ir bet kam, kas jam kelia asociacijas su prievarta, kurią patyrė vaikystėje.

Suaugusio žmogaus sau sukurta rutina, vedanti link svajonių išpildymo, palaikoma disciplinos, yra grynų gryniausios meilės sau išraiška. Bet brandžios meilės sau, o ne vaikiškos, kai atrodo, jog šokoladukas dabar yra daug geriau už gerą savijautą po metų ;)