3 laiškas

Tai kada geriau susitaikyti ir viską mest, o kada verta nepasiduoti ir kautis iki galo?

Ir vėl nėra jokio aiškaus, "juoda/balta" tipo atsakymo į šį klausimą. 

Būna projektų, sumanymų, kurių galutinis rezultatas nėra vertas didelių pastangų ar energijos. Pvz., visiškai neverta investuoti laiką į žmones, kuriems reikia įrodinėti savo vertę, užsitarnauti pagarbą, užsiauginti jų meilę. Neverta, nes per daug investuodami į santykius su tokiais žmonėmis, nebeturime pakankamai energetinių vienetų investicijai į santykius, kurie nuo pat pradžių yra geri, lengvi, malonūs, padedantys abipusiai išskleisti sielos sparnus ir skristi. Čia kaip laistyti akmenis, tikintis, kad šie pražys, tuo tarpu leidžiant sudžiūti ir apaugti piktžolėmis jau žydinčius gėlynus (nes nėr kada ravėt! Reik laistyti akmenis!!! :D).

Tuščias energijos eikvojimas kuriant pastangų nevertus santykius, - yra visaapimanti tema. Pvz., kiekvieną kartą kai kuo nors dalinuosi soc. erdvėje, kai įrašau naują paskaitą ar apskritai sukuriu naują produktą, impulsyviai pagalvoju apie tuos, kuriems to nereikia, kuriems nepatiks, kritikuos, nesupras, pasijuoks. Tada iškart sustabdau save ir paklausiu: "Pala, tai kam aš viską darau? Tiems, kuriems nereikia, ar tiems, kuriems reikia?". Atkakliai stengtis įtikti žmonėms, kuriems nepatinki, yra kaip į navigaciją įvesti adresą, kurio nenori pasiekti maršruto gale - į ką sutelktas tavo dėmesys, ta linkme ir juda tavo gyvenimas. Kitaip tariant, jei nuolat koncentruoji savo mintis į žmones, su kuriais vienas vargas, nuolatos nukreipi savo gyvenimą link jų ir praeini pro šalį net nepastebėjęs žmonių, su kuriais gera, malonu, jauku, šilta be didelių pastangų. 

Beje, paradoksas, - daugelis žmonių meta ką pradėję, nes ima galvoti apie nuomonę tų, kurie net neverti jokio galvojimo. Vietoj to, kad nustotų save investavę į santykius, kurie tik susiurbia visą energiją ir nieko negrąžina atgal, jie renkasi mesti ne toksiškus santykius, o savo svajones, norus ir siekius...

Žmonės meta arba laikosi kažko tvirtai įsikabinę dėl keisčiausių argumentų. Pvz., meta tai, kas ilgalaikėje perspektyvoje vis didins gerą savijautą ir gerovę apskritai, nes "jau nebėra taip blogai, kaip buvo, todėl užtenka, nes dar pasidarys per daug gerai". Arba laikosi emociškai/fiziškai smukdančių dalykų, nes "tiek metų tai dariau, tad darysiu ir toliau, nes pripratau ir neįsivaizduoju koks bus mano gyvenimas to netekus". Maždaug: "sunku laikytis sveikesnio gyvenimo ritmo, geriau jau jausiuosi blogai, nes lengviau neturėti jėgų, nei kažką daryti, kad turėčiau energijos" :) 

Kodėl tai vyksta? Savivertės sveikatos lygmuo lemia ko laikomės, o ko atsisakome. Kuo sveikesnė savivertė ir kuo geresnis santykis su savimi, tuo lengviau atsisakyti visko, kas neveda į gerovę ir laikytis visko, kas kuria asmeninį gėrį. Beje, iš žemos savivertės patikėjome toksiškų žmonių pamokslavimais, kad rūpinimasis asmenine gerove automatiškai mažina šalia esančių žmonių gerbūvį. Toksiški žmonės nėra suinteresuoti, kad rūpintumeisi savimi! Todėl jie ir išmokė, kad negražu galvoti apie save, nes kas tada galvos apie juos, kas bus nelaimingas ir dėl to lengvai valdomas gėda, baime, kalte?! 

Tad lengviausias (nors gal ir sunkiausias?) būdas nuspręsti ką tęsti, o ką mesti, yra pirma pasitarti su savo saviverte: "tai, ką darau, didina ar mažina mano asmeninį gėrį?". 

Ką patartum sau, jei būtum savo geriausia draugė/-as?