2 laiškas

Šiandien noriu pakalbėti apie tai, kodėl sunku daryti pokyčius ir kodėl pradėjus kažką naujo vis atsiranda trukdžių. Kaip reaguoti, kai kyla sunkumai? Tęsti, bandyti šimtus kartų ar susitaikyti ir priimti kaip ženklą, jog ne likimas?

Turiu omeny, sugalvojai kažkokį naują sumanymą, pradėjai jį įgyvendinti ir pamatei, kad nesigauna taip lengvai, kaip tikėjaisi iš pradžių. Mesti ar tęsti? 

Arba kažkas nutiko, pvz., susirgai, susižeidei ir nebegali daryti to, ką anksčiau galėjai. Ieškoti būdų, kad galėtum tęsti ar priimti kaip Visatos siunčiamą ženklą ir susitaikyti? 

Arba sugalvojai, pradėjai daryti, bet paskui entuziazmas išblėso ir vis sunkiau prisiversti. Tai gal ir neversti savęs?

Nėra paprasto atsakymo. Nėra tokios formulės, kuri leistų lengvai, pagal objektyvius kriterijus įvertinti, kurios situacijos vertos neribotų pastangų ir begalinių bandymų, o kurios - ne. Niekas neatsakys, kiek kartų reikia bandyti, prieš susitaikant su pralaimėjimu. Netgi ne visada įmanoma aiškiai suprasti, kada tu tingi ir dėl to būtų gerai save priversti padaryti tai, ką reikia. Bet būna, kad tai ne tingulys, o kūno siunčiamas signalas sustoti pailsėti.

Didžiausia problema, su kuria visi susiduriame kai norime kažką pakeisti savo gyvenime, yra mūsų instinktyvus pasąmoninis noras saugotis bet ko, kas nauja, nes viskas kas nežinoma, dar nepatirta, yra galimai nesaugu. 

Saugumo poreikis yra pats stipriausias instinktas, kuris užgožia bet kokius kitus poreikius, norus, siekius. Nesvarbu, ką supranti savo sąmoningu, argumentuotu protu. Darai tai, kas užprogramuota tavo nesąmoninguose pasirinkimuose, t.y., pasąmonėje. Ir didelė dalis to, kas yra pasąmonėje, sąmoningai vertinant atrodo kaip nesąmonė, todėl logiškiems žmonėms ypatingai sunku daryti pokyčius. Jie nesugeba suvokti, priimti, atsiverti "nesąmonėms" ir dėl to negali perrašyti savo pasąmoninių programų.

Tiek mūsų kūnas, tiek psichika yra sukonstruota su tikslu išgyventi bet kokia kaina, bet kokiose sąlygose. Kūnas paaukoja ne tokias svarbias kūno dalis, pvz., galūnes, ausis, nosį, kad apsaugotų gyvybei palaikyti būtiniausius organus, jei gresia sušalimas. Lygiai taip pat ir psichikos mechanizmas sukonstruotas savisaugos instinkto pagrindu. Dėl to žmonės sugebėjo išgyventi nesuvokiamose sąlygose nacių konclageriuose arba ištremti į ledinį Sibirą, apsirengę vasariniais rūbais.

Šis instinktyvus, viską nustelbiantis savisaugos mechanizmas, ypač jei žmogus bijo žiūrėt į savo baimes ir dėl to renkasi ignoruoti arba neigti jų egzistavimą, yra priežastis dėl ko jis nesąmoningai sau trukdo siekti bet ko, kas nauja, kas neša pokyčius. Nes viskas, kas nauja, dar nepažinta, gali būti grėsminga. Todėl žmogus, pats nesuprasdamas kas vyksta, randa rimtų priežasčių, pasiteisinimų, argumentų, kodėl geriau jau likti tame pačiame š..., - nemaloniame, užtat pažįstamame ir pasąmoningai suvokiamame kaip saugiame. 

Pakartosiu klausimus, kuriuos rašiau laiško pradžioje ir papildysiu juos:

1. Sugalvojai kažkokį naują sumanymą, pradėjai jį įgyvendinti ir pamatei, kad nesigauna taip lengvai, kaip tikėjaisi iš pradžių. Mesi ar tęsi priklauso nuo to, kaip saugiai jautiesi šiame pasaulyje. 

Jei turi pasąmoninį tikėjimą, kad gyvybiškai svarbu būti teisiu ir neklystančiu, greičiausiai net nepradėsi nieko, kas gali nepavykti, kur gali kažko nežinoti ir apsijuokti. Tikėsi, kad tai - logiškas ir argumentuotas pasirinkimas. Arba galvosi, kad neturi valios. Arba dar kaip nors kitaip pagrįsi savo pasirinkimą, tačiau giluminė priežastis bus nesaugumas, baimė. 

2. Kažkas nutiko, pvz., susirgai, susižeidei ir nebegali daryti to, ką anksčiau galėjai. Vieni nesusitaiko ir ieško būdų kaip pasveikti, kad galėtų tęsti ką pradėjo. Kiti priima kaip dievišką ženklą iš aukščiau: "ne likimas". Tai irgi susiję su saugumo pojūčiu. 

Kai žmogus šiame pasaulyje jaučiasi nesaugus, jis visus įvykius interpretuoja kaip prieš save nukreiptą agresiją. Todėl trauma, liga jam yra Visatos, Dievo bausmė, draudimas būti laimingu, realizuoti save. "Žmogus suplanuoja, o Dievas - juokiasi". Prieš Dievą nepašokinėsi, Jis - stipresnis. Tad atrodo saugiau susitaikyti ir prisitaikyti. Kitaip perfrazuosiu - vidinio nesaugumo jausmas verčia tikėti, kad Pasaulis (Dievas, Visata ar pan.) yra nesuinteresuoti tavo laime, sėkme ir laisve save realizuoti. Todėl kiekviena nesėkmė suvokiama kaip įrodymas, kad nesaugu pildyti savo norus, geriau jau visko atsisakyti ir saugiai ramiai, tyliai, nuobodžiai nugyvent likusius metus. Kai tikima, kad kiekvienas bandymas mėgautis patinkančia veikla susiduria su išorinių jėgų pasipriešinimu, atrodo saugiau ne konkuruoti su stipresnėmis galiomis, o susitaikyti ir net nebandyti. 

3. Sugalvojai kažką naujo, pradėjai daryti, bet paskui entuziazmas išblėso ir vis sunkiau prisiversti. Tai gal ir neversti savęs? Tas pats saugumo-nesaugumo jausmo klausimas. Taip, kaip yra dabar, nėra labai blogai, nes gi dar nemirei. Tai kam save "prievartauti, kankinti", jei ir dabar gyventi galima? Šitiek metų nugyvenai, tai kam bandyti ką nors keisti? Kam tiek vargo? Geriau jau likti tame pačiame taške ir "nekelt bangų", nesudaryti niekam nepatogumų, įskaitant ir save...

Temą pratęsiu kitame laiške :)