Savivertė

Labas!

Jei turite klausimą arba temą, kuria norėtumėt, kad pakalbėčiau plačiau, parašykite  :)

Savivertė

Roma gerą klausimą uždavė į praeito laiško temą:

"Ačiū už pasidalinimą mintimis. Šį kartą likau nesupratusi: tai jei ir auka ir agresorius yra žemos savivertės pasekmės, tai kodėl jie tokie skirtingi? Kaip gali tas pats dalykas jungti 2 skirtingus tipažus? Man kažkaip agresorius (taip sutrumpintai pavadinau tą, kuris aktyviai reiškiasi, kovoja, valdo, kontroliuoja) nepanašu, kad turėtų žemą savivertę. Jis gal labiau turi per aukštą savivertę. Kitaip sakant - nesupratau šį kartą...."

***

Į šį klausimą geriausiai atsakysiu paklausdama, o ką daro išsigandęs, į kampą užspaustas, pabėgti negalintis žvėris?

Vienas gūžiasi, stengiasi sumažėti, tapti nematomu, pabruka nuodegą tarp kojų, nuleidžia galvą, vengia akių kontakto.

O kitas elgiasi priešingai - pašiaušia keterą, išriečia nugarą, tvirtai įsiremia kojomis taip save išdidindamas, iššiepia iltis, žvelgia tiesiai į akis ir urzgia. O jei prisiartini per daug, puola, kanda, drasko.

Nors elgiasi skirtingai, tačiau abiejų tokio elgesio priežastis yra baimė.

Lygiai taip pat skirtingai elgiasi žmonės, kai ko nors bijo, kai jaučiasi nesaugiai.

Žemos savivertės žmogus visada jaučiasi nesaugiai.

Saugumas - kai nėra grėsmės gyvybei. Žemos savivertės žmogus jaučiasi nesaugiai, nes nesijaučia vertas egzistuoti/būti (tą rašiau aname laiške).

Savivertė nėra susijusi su verte arba įvertinimu, nors taip, tiek vienas, tiek kitas nuolat vertina save ir yra kitų vertinamas. Ir taip, sveikos savivertės žmogus save vertina realistiškiau, nei žemos savivertės žmogus. Pastarasis linkęs arba save numenkinti ir būti menkiausiu iš visų menkiausiųjų arba išaukštinti, numenkinant kitus. Abu būdai yra kompensuojantys vidinio nevertumo, menkumo jausmą. Kitaip tariant, ar harmoninga, ar išsibalansavusi savivertė, vis tiek abu žmonės vertina save. Bet net ir sveikos savivertės žmogus, vertindamas save, savo galimybės, savo gebėjimus, taip pat suklysta. Vadinasi, ar tavo sveika, ar išsiderinusi savivertė, gali būti neteisi(-us) savęs vertinime. Taigi, savivertė negali būti susijusi su savęs vertinimu, nes ji visada gali būti klaidinga.

Todėl ir sakau, kad tiksliausiai kas yra sveika savivertė, atspindi palyginimas su erdve, kurią žmogus pasąmoningai jaučiasi užimantis.

Jei pasąmoningai jaučia, kad jam priklausančios erdvės yra per mažai jo egzistencijai, jo egzistencijai iškyla grėsmė pranykti. Kaip egzistuoti, jei nėra erdvės egzistavimui? Ką tai reiškia? Reiškia, kad žmogus nesąmoningai jaučiasi nuolat balansuojantis ant išgyvenimo ribos, todėl visomis išgalėmis kabinasi į viską, ką sutapatina su galimybe gyventi/būti/egzistuoti. Kas būtum, jei niekam tavęs nereikėtų? Kas būtum, jei niekas tavęs nematytų, niekam tavęs nereikėtų, niekam nebūtum svarbi (-us), jei niekam nekurtum jokios vertės, neneštum jokios naudos? Ar tu išvis egzistuotum, jei niekas apie tave nieko nežinotų, niekas nematytų, niekas neprisimintų apie tave?

"Aš esu" - garsiai visam pasauliui paskelbia gimęs kūdikis.

"Mama, tėti, pažiūrėk į mane!" - vėliau augdamas kartoja vaikas.

Yra baisu nustoti egzistuoti, o iš baimės žmonės, kaip ir gyvūnai, reaguoja skirtingai. Vieni gūžiasi, kiti urzgia ir kanda. Treti - bando susidraugauti, patikti, pasitarnauti, būti naudingu.

Iš baimės netekti pagrindo egzistavimui, žmonės dešimtmečiais sėdi trypiami nuodinguose santykiuose, nes tokie santykiai jiems pasąmoningai atrodo kaip šiaudas, už kurio užsikabinę kažkaip išsilaiko nenugarmėję į nebūties prarają. Maždaug, gal ir nesu laiminga, bet jei į mane kasdien spjaudo, vadinasi esu matoma, reikalinga, vadinasi egzistuoju.

Agresija yra pati baimės išraiška, tik konfliktiškas žmogus gyvena pasąmoningai tikėdamas, jog visi tik ir taikosi atimti jo egzistencijai skirtus resursus, erdvę, "žemę po kojom".

Sveikoje savivertėje nėra nuo ko gintis, nėra ko saugotis, nes niekas negresia. Pvz., jei aš savo viduje stoviu begalinėje žydinčioje pievoje ir tu eini tiesiai į mane, aš tiesiog pasitraukiu, o pasitraukusi nenukrentu į prarają, nes man ji tiesiog neegzistuoja. Dėl to man nereikia nei gintis, nei pulti, nei gūžtis, nei pataikauti, nei būti vertingai. Visiems asmeninei egzistencijai vietos sočiai užteks!

Beje, neseniai išgirdau, kad be kautis-bėgti-sustingti yra dar viena reakcija į stresą, "tend and befriend", globok ir susidraugauk. Šį terminą 2000 m. sukūrė psichologijos profesorė Shelley Taylor, stebėdama gyvūnų elgesį laboratorijoje. Manoma, kad toks elgesys gali pasireikšti tarp vyrų, tačiau dažniausiai pasireiškia tarp moterų, nes moterys, turėdamos vaikų, ne visada gali kautis arba bėgti, todėl yra linkusios burtis į grupes, kurti sąjungas, bendradarbiauti, globoti, rūpintis.

Tai galėtų būti labai pozityvus atsakas į stresą, baimę, deja, žmogus su žema saviverte pasirenka ne tuos žmones bendrystei, globai, sąjungai. Jie globoja savo skriaudikus, bando su jais sudaryti abipusės paramos sąjungas.

Tai dar viena priežastis, dėl kurios žmonės nesugeba nutraukti žalojančių santykių, nes hormonų verčiami ieško prieglobsčio pas tuos, kurie ir kelia grėsmę...

Ne mažai moterų kreipiasi į mane, ieškodamos būdo, kaip ir toliau "gerti nuodus, bet nesiraukyti tai darant". Kitaip tariant, jos nori sužinoti, kaip likti destruktyviuose santykiuose, bet jaustis laimingai arba bent jau tapti abejingai patyčioms. Išeiti iš nuodingų santykių su partneriu arba nutraukti kontaktą su narcisistiniais tėvais atrodo per baisu, nes, dėl nesąmoningos gynybinės reakcijos, iš paskutiniųjų stengiasi burtis į "bandą", o vienai likti atrodo daug blogiau, nei likti su tais, kurie ją ir "žudo nuodydami".

Ar dabar aiškiau, kaip tas pats motyvas verčia elgtis skirtingai? :)