Išsiburkime sėkmę, vietoj...

Išsiburkime sėkmę, vietoj...

Daugelis žmonių kasdien sau manifestuoja nesėkmes. Jie atsibunda, nors ką ten atsibunda, jau iš vakaro, prieš miegą, medituoja į tai, kas ryt nepasiseks. Juk bet kokios minties manifestacijai reikalingas dėmesingas, nuoseklus susikaupimas, kuriant tam tikrą, siekiamą būseną. Tai va, yra žmonių, kurie nei kiek nenukrypdami, nuo ryto iki vakaro, susikaupę, nesiblaškydami medituoja į tai, kas bus blogai.

O jei kiekvieną rytą pradėtum mintimi, papildyta vidiniu jausmu „šiandien manęs laukia nauja, sėkminga diena“? Jei sau pasakytum, pajaustum „šiandien aš esu sėkminga / as“? Jei dar iš vakaro, jau užmerkus miegui akis, sau sukurtum džiaugsmingą virpulį „ryt manęs laukia nauja, nuostabi, sėkminga diena“ - koks gyvenimas ilgainiui taptų?

Padarom eksperimentą, bent vienai savaitei, ką? Kas jungiatės? Ar pavyks nuo ryto iki vakaro susikurti ir išlaikyti dėmesingą "man viskas sekasi" jausmą?

O šiaip jooo, Pasaulis yra turtingas visko, tik ne viskas mums patinka ir teikia džiaugsmą. Kaip ir gamta - tai džiugina šiluma, glosto valiūkiškais pavasario saulės spinduliais, tai apsitraukia, atrodo, niekada nesibaigsiančiomis ūkanomis, negailestingai čaižo šalto lietaus botagais.

Kai kurie ištikusius sunkumus vadina Gyvenimo pamokomis. Dar kiti vadina karma. Man tai - galimybė parodyti ir panaudoti viską, ką moku, ryškiai prožektoriais apšviestoje scenoje vieninteliam žiūrovui - pačiam Gyvenimui.

Tada kai lengva, gera, linksma, nereikia daug pastangų, kad išlaikyčiau gerą nuotaiką, optimizmą ir tikėjimą. O štai tada kai sunku, štai tada ir galiu pamatyti savo kasdienių repeticijų rezultatą, tai, ko iš tiesų esu verta, ko išmokau, ką įgudau daryti, kaip elgtis ir mąstyti.

Todėl, kai Gyvenimas man ploja atsistojęs ir neša pilnus glėbius gėlių bei dovanų, aš neužmiegu ant laurų, o tęsiu kasdienes treniruotes. Nes anksčiau ar vėliau vėl teks stoti prieš auditoriją ant scenos ir parodyti viską, ką moku, geriausiai kaip galiu.

Kartais svarstau, o kas būtų, jei tada, kai sunku, palūžčiau, pasiduočiau, prasmegčiau beviltiškumo jausme? Bet ir vėl paklausiu savęs - ar mano nerimas kam padeda pasveikti, ar mano nusivylimas ir tikėjimo praradimas gali man atnešti sėkmę? Ko pasieksiu praradusi viltį? Kas nuo to pasikeis? Todėl susiimu, sutelkiu visus savo geruoju periodu ištreniruotus įgūdžius ir tiesiog einu į priekį, žingsnis po žingsnio, tik pirmyn.

Nėra lengva tikėti ir pasitikėti, kai situacija prasta. Bet netikėti ir nusivilti - dar sunkiau, nes o kas toliau? Gerai, liūdėsiu, rankas nusvarinusi, galvą nuleidusi. O kas toliau? Todėl tikiu, žinau ir sau vis primenu, kad net po užsitęsusių darganų visada išlenda saulė, o po kiekvienos nakties išaušta rytas, po žiemos vargų visada laukia paukščių čiulbėjimo ir žiedų pilnas pavasaris.

Galiausiai, kam gi nepasitaikė įminti į… šūdą? Na gerai, gal esi tas laimingasis, kuris tiesiog esi užmynęs kramtomąją gumą, o po to ilgai burbėjai ir su pasišlykštėjimu krapštei ją nuo bato pado. O ką darei toliau? Nukrapštei gumą, arba nusivalei ekskrementus ir patraukei toliau savo keliais. 

Bet kaip mes darome patyrę nesėkmę ar nemalonų nutikimą, išgyvenę skaudžius santykius, neteisybę darbe, finansinę nesėkmę? Metų metais nešiojamės su savimi tą "smirdintį batą" ir ne tik patys jį čiūčiuojame, liūliuojame, bet dar ir kaišiojame kitiems po nosimi – žiūrėk, matai kas man nutiko?!

Ką darome gyvenime, perkeltine prasme, įlipę į šūdą?

• Sureikšminame įvykį iki begalybės, padarome jį savo gyvenimo centru.
• Nepriimame gyvenimo, kuriame kažkas šika ant šaligatvio. Kur buvo Dievas, kai į tai įlipau? Kodėl neįspėjo manęs, nedavė jokio ženklo?
• Ieškome kaltų – kažkas turi prisiimti atsakomybę už tai, kad įlipau į šūdą. Reikia rasti kaltus, juos nubausti, atkeršyti už patirtą skriaudą.
• O jei esame labiau pažengę, kaltiname save, nes "tik aš pati sukūriau tokią situaciją, kurioje įlipau į šūdą". Tada gyvename kankinami kaltės ir gėdos jausmo, savigraužos, savigailos, saviplakos. Jaučiamės neverti kažko daugiau, nes kas gi gero gali nutikti įlipusiam į šūdą žmogui?
• Jaučiamės aukos: kodėl visa tai nutiko man? Už ką? Ką dabar apie mane galvos žmonės? Kaip jie galės mane mylėti ir gerbti tokią, įlipusią į šūdą. Ne, dabar jau tikrai visi nuo manęs nusigręš...
• Prisiklijuojame sau etiketę - „aš esu ta, kuri įlipa į šūdą“. Ir dar priduriame - „pastoviai“.
• Tikime, kad tai pasikartos ir ateityje, nes jei jau vieną kartą įlipau į šūdą, tai ir ateityje būtinai vėl lipsiu. O jei o jei du kartus įlipau, vadinasi išvis, tai tęsis visą amžinybę arba bent jau iki gyvenimo galo.
• Stengiamės apsisaugoti nuo pasikartojimo: tam, kad nebe įlipčiau į šūdą, daugiau niekada nepakelsiu nuo žemės akių, akylai stebėsiu kiekvieną savo žingsnį ir labai saugosiuosi.
• Ieškomame prasmės, reikšmės: o ką tai sako man apie mane, ką šiuo įvykiu Pasaulis man nori pasakyti? Galbūt tai reiškia, kad mano svajonės yra nerealios? Gal tokia mano karma? Gal taip išsidėstė žvaigždės dangaus skliaute?
• Ir, aišku, prasmę atrandame: tiesiog šis pasaulis yra iki dangaus apšiktas, niekada negali žinoti, kada įlipsi į šūdą.
• Ieškome palaikymo kompanijos: o! Tu irgi buvai įlipęs į šūdą? Geras! Ir aš! Tai jau mes dviese tai patyrėme!
• Visiems sutiktiems žmonėms, arba kaip tik, tik ypatingiems savo patikėtiniams, atveriame širdį ir vis pasakojame, kaip prieš 10 metų įlipome į šūdą ir kaip tai negrįžtamai paveikė mūsų gyvenimą.
• Ieškome, kas mus išgelbės: nes juk taip imti ir pamiršti, tiesiog gyventi toliau, yra per daug sunku padaryti savarankiškai, reikia rasti žmogų, kuris išgelbės nuo gėdingų įlipimo į šūdą atsiminimų.
• Pirkdami naujus batus liūdnai svarstome, kas bus, jei ir su jais įlipsime į šūdą? Gal geriau pataupyti ir pirkti pigesnius, prastesnius, nes juk vis tiek viskas baigsis taip pat, kaip ir su anais, su kuriais įlipome į šūdą.

O gal geriau tiesiog nusivalykime ir eikime toliau? Žiūrėkime į tai, kas vyksta dabar, o praeitį palikime praeičiai. Juk dabar, šią akimirką nesi įlipęs į jokį šlykštų dalyką, tai kam nešiotis smirdintį batą visur su savimi? :)

Koks būtų jausmas, jei kiekviena diena būtų skirta svajonėms, o ne baimėms ir apsauginių sistemų stiprinimui?