Hibiki ir Reiki
Išverčiau Frans Stiene straipsnį
Reiki sistemoje turime sąvoką hibiki – pojūtį ar jutimą, kurį patiriame, kai uždedame rankas gydymui sau arba kitiems. Tačiau Japonijoje sąvoka hibiki siejama ir su bet kokiu pojūčiu ar patyrimu, kurį išgyvename kasdieniniame gyvenime.
Žodis hibiki verčiamas kaip „aidas“. Todėl norint suprasti hibiki sąvoką, reikia suvokti ir paties „aido“ sąvoką. Daugelyje Zen ir kitų japonų budizmo mokymų, tokių kaip Tendai, hibiki – aido – samprata yra giliai persipynusi su jų mokymais. Mikao Usui treniravosi Kuramos kalne, kuris tuo metu, kai jis atliko savo 21 dienos meditacijos praktiką, buvo Tendai budizmo kalnas. Be to, girdėjome istorijas, kad Mikao Usui taip pat praktikavo Zen vienuolyne.
„Japonijoje mes sakome hibiki. Hibiki reiškia „kažkas, kas juda pirmyn ir atgal kaip aidas“. Jei aš ką nors pasakau, gausiu atgarsį – judėjimą pirmyn atgal. Tai yra garsas. Budistai supranta garsą kaip kažką, kas sukuriama mūsų prote. Galiu pagalvoti: „ten gieda paukštis.“ Bet kai girdžiu paukštį, tas paukštis jau yra manyje. Iš tikrųjų aš neklausausi paukščio. Paukštis jau yra mano prote, ir aš giedu kartu su juo. Čir-čir-čir. Jei, mokydamasis, pagalvoju: „Mėlynasis strazdas gieda virš mano stogo, bet jo balsas ne toks jau gražus,“ – ši mintis yra triukšmas. Kai mūsų netrikdo mėlynieji strazdai, jie ateina tiesiai į mūsų širdį, ir tu tampi strazdu, o strazdas skaito kažką kartu su tavimi, ir tada jis nebe trukdo tavo skaitymui. Kai galvojame: „Mėlynasis strazdas virš mano stogo neturėtų būti čia,“ – ši mintis yra primityvesnis būties supratimas. Dėl mūsų praktikos stokos mes taip suprantame dalykus.“
– Šunriu Suzuki, „Branching Streams Flow In The Darkness“
Zen meistras Šunriu Suzuki čia paaiškina, kas yra hibiki iš Zen perspektyvos. Jis sako, kad kai pradedame intelektualizuoti ar kurti istoriją apie tai, ką daro mėlynasis strazdas („Mėlynasis strazdas gieda virš mano stogo, bet jo balsas ne toks jau gražus“), tokia mintis tėra triukšmas. Tai nėra tikrasis hibiki supratimas. Kai mūsų netrikdo strazdas – kai neanalizuojame, neskirstome, neklijuojame etikečių – tai yra tikrasis hibiki suvokimas.
„Tuščioje burnos ar kanjono erdvėje
balsas ar aidas atsiranda iš oro virpesio.
Kvailys ir išminčius tai girdi skirtingai,
lyg pyktis ir malonumas būtų iš tikrųjų skirtingi.
Ieškodami ištakų, randame, kad dalykai neturi esmės.
Visa yra negimę, neišnykstantys, be pradžios ir pabaigos.
Pasilik vieningos sąmonės būsenoje be atskyrimų.
Balsas ir aidas tėra apgaulė ausims.“
– Kukai (Kobo Daishi), Šingon budizmo įkūrėjas Japonijoje
Šingon budizmo įkūrėjas Kukai šiame mokyme labai gražiai paaiškina aido sąvoką. Aidas neturi jokios esmės, todėl, kai jį jaučiame ar girdime, turime pasilikti vieningos sąmonės būsenoje, kur nėra atskyrimų. Jei to nedarome, apgauname save ir drauge apgauname kitus.
Taigi, kai atliekame gydymo Reiki kontaktinį (uždėjus rankas) seansą sau ar kitiems, arba kai medituojame, galime patirti įvairių pojūčių ar vizijų. Tačiau jeigu įsiveliame į istorijas apie tai, ką jaučiame (šilta – šalta, lengva – sunku ir pan.), tai nėra teisingas hibiki supratimas. Kaip sako Suzuki: „…tokia mintis yra primityvesnis būties supratimas“, ir jis pabrėžia, kad tikrojo hibiki mes nesuprantame būtent dėl praktikos stokos.
Tą pačią hibiki – aido – sampratą randame ir Tendai budizmo mokymuose:
„Nepriklausomai nuo to, kokie lytėjimo pojūčiai tampa sąmonės objektais, iškart suvokiama, kad jie yra tarsi atspindžiai, iliuzija ar regimybė, todėl nereali. Jei patiriamas malonus lytėjimo pojūtis, kuris tam kartui priimtinas, neatsiranda geidulingas prisirišimas. Jei patiriami skausmingi pojūčiai, kurie tam kartui atstumiantys, neatsiranda neapykantos kančia. Jei patiriami lytėjimo pojūčiai, kurie nėra nei priimtini, nei atstumiantys, neatsiranda minčių, kurios juos išlaikytų atmintyje, nei įsitraukiama į jų skirstymą. Tai sudaro ramybės ugdymą.
Ką reiškia [įžvalgos] kontempliacijos ugdymas, kai kūnas susiduria su jusliniais objektais? Reikia iškelti tokią mintį: „Lengvumas ir sunkumas, vėsa ir šiluma, šiurkštumas ir slidumas bei kiti tokie dharmos – visa tai yra lytėjimo pojūčiai… Lytėjimo pojūčių prigimtis yra ta, kad jie visi yra tušti ir klaidingi.“
– Čih-i, Tiantai mokyklos įkūrėjas
Čih-i pabrėžia, kad visi šie pojūčiai yra tušti – kaip aidas, kaip iliuzija. Pavyzdžiui, paimkime „aštru“ (skonis). Tai, kas vienam žmogui atrodo aštru, kitam gali visai tokia neatrodyti; tai visiškai priklauso nuo mūsų pačių filtrų, mūsų suvokimo. Todėl galime sakyti, kad „aštru“ yra tuščia – tai neegzistuoja tvirtai, konkrečiai, todėl turime lavintis neužstrigti ties "etikeąių klijavimu" ir vertinimu.
Iš tiesų tai aiškiai atsispindi ir Reiki nuostatuose – tereikia būti dėkingam už tai, ką patiriame dabar. Tai nereiškia, kad nejaučiame šilumos, šalčio ar kitų pojūčių – žinoma, jaučiame. Tačiau dėkingumas reiškia, kad nereikia bandyti jų aiškinti ar analizuoti – tiesiog leisti jiems būti. Nes jeigu įsiveliame į šiuos pojūčius ir pradedame juos aiškinti, galime imti pykti ar pradėti nerimauti.
„Net jei žmogus aiškiai nejaučia byosen pojūčio, gydymo veiksmingumas nė trupučiu nesikeičia.“
– Tomita Kaiji, „Reiki and the Benevolent Art of Healing“ (1933 m.)
Čia Tomita Kaiji paaiškina, kad nesvarbu, ar jaučiame pojūtį, ar ne – gydymo veiksmingumas nesikeičia nė trupučiu. Kodėl? Nes, kaip jis pabrėžia, hibiki – aidas – nėra tai, prie ko reikia prisirišti. Jei prie jo prisirišame, veiksmingumas keičiasi: atsiranda vertinimai – gera, bloga ir t. t.
Todėl mūsų praktikoje itin svarbu suvokti, kas yra hibiki – aidas – ir neprisirišti prie šių pojūčių ar išgyvenimų. Lygiai taip, kaip nereikia prisirišti, jei orai priverčia mus jaustis pavargusiais, karščiuojančiais ar sušalusiais – jei praktikos metu rankose ar kitur kyla jausmas ar pojūtis, tiesiog jaučiame jį ir leidžiame jam būti.
„Reikėtų matyti formas taip, kaip jas mato aklas nuo gimimo žmogus;
girdėti garsus tarsi jie būtų aidai;
užuosti kvapus tarsi jie būtų lyg vėjas;
ragauti be jokio išskyrimo;
liesti juslinius objektus be jokio tikro kontakto pažinime;
pažinti daiktus tarsi iliuzinės būtybės sąmone.
Tai, kas neturi nei savasties būsenos, nei kito būsenos, nedega.
O tai, kas nedega, negali būti užgesinta.“
– Buda Šakjamunis
Straipsnis anglų kalba čia: