Chujiro Hayashi
Iš 20 mokytojų, kuriuos inicijavo Usui Sensei, vienas buvo vardu Čudžiro Hajašis. Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma nedaug, tik pagrindiniai faktai. Jis gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. 1902 m. baigė Japonijos jūrų akademiją (30-oji laida), įgydamas medicinos gydytojo išsilavinimą. Dėl jo religinių įsitikinimų egzistuoja tam tikrų nesutarimų: vieni teigia, kad jis buvo uolus Soto Zen praktikuotojas ir į savo Zen-budizmo praktiką įtraukė šintoistinius ritualus, kiti – kad jis buvo krikščionis. Jis buvo vedęs, o su žmona Čije susilaukė dviejų vaikų. Sūnus Tadajošis gimė 1903 m., dukra Kijoė – 1910 m.
Hajašis dalyvavo Rusijos–Japonijos kare 1902–1906 m., pasiekė kapitono laipsnį, o 1918 m. buvo paskirtas Ominato uosto gynybos stoties direktoriumi Šimokitos pusiasalyje, šiaurinėje Japonijoje.
Tuo metu stotyje štabo viršininku buvo galinis admirolas Kan’iči Taketomis. Vėliau Taketomis tapo trečiuoju Usui Reiki Ryoho Gakkai pirmininku. Tikėtina, kad apie Reiki Hajašis sužinojo iš Taketomio arba kitų jūrų karininkų, nes keli jų buvo mokęsi pas Usui. 1925 m. birželį, būdamas 46 metų, Hajašis gavo Šihano (mokytojo) laipsnį – tai įvyko jam pasitraukus iš aktyvios tarnybos laivyne 45-erių. Vis dėlto verta pažymėti, kad jis dar priklausė atsargos karininkams. Gali būti, kad jis buvo paskutinis žmogus, gavęs Šihano įšventinimą iš paties Usui Sensei, nes Usui mirė 1926 m.
Prieš mirtį Usui Sensei paprašė Hajašio atidaryti savo Reiki kliniką ir plėtoti Reiki Ryoho remiantis jo medicininėmis žiniomis. Kadaise Hajašis buvo karinio jūrų laivyno gydytojas. Paskatintas šio prašymo, jis Tokijuje, Šinano-mači rajone, atidarė savo mokyklą ir kliniką. Tačiau po Usui mirties jis pasitraukė iš Gakkai draugijos. Vėliau Hajašis įkūrė klinikas ir kituose miestuose.
1928 m. vienas plačiai skaitomas Japonijos žurnalas išspausdino straipsnį apie Hajašį. Straipsnyje jis apibūdinamas kaip „darbštus ir širdingas žmogus, kuris, nors ir buvęs jūrų kapitonas, vis dėlto sudarė įspūdį, kad gimė būti Reiki praktiku
Hajašis kruopščiai fiksavo visas savo Reiki pacientų ligas ir būkles. Jis taip pat žymėjosi, kurios Reiki rankų padėtys geriausiai veikė gydant tam tikras ligas ar negalavimus. Remdamasis šiais įrašais, jis sukūrė „Reiki gydymo metodo gaires“ – vadovą, kuris buvo įtrauktas į mokomąją medžiagą, skirtą jo studentams. Šis vadovas turėjo būti naudojamas tik tada, kai praktikas nesugebėdavo taikyti Byosen skenavimo, kad nustatytų tinkamiausias rankų padėtis. Daugelis Hajašio mokinių Reiki mokymus gaudavo mainais už darbą jo klinikoje.
Hajašis taip pat pakeitė Reiki sesijų atlikimo būdą. Užuot gydęs klientą, kaip tai darė Usui, kai vienas praktikas dirbdavo su sėdinčiu kliento kūnu, Hajašis guldydavo klientą ant gydymo stalo ir leisdavo jam vienu metu gauti kelių Reiki praktikų gydymą. Jei Usui didelį dėmesį skyrė bambai ir tandenui kaip svarbiems energijos centrams, tai Hajašis labiau orientavosi į akupunktūros meridianus ir čakras. Usui siejo rankų padėtis su stuburo slanksteliais, o Hajašis – su vidaus organais. Jis taip pat sukūrė naują, veiksmingesnę įšventinimų sistemą.
Hajašis dėstė mėnesinius kursus Tokijuje ir Osakoje, du kartus per metus – Išikavoje, bet iš tikrųjų mokė visoje Japonijoje.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis pritraukdavo praktikus į savo kliniką siūlydamas I Reiki pakopos iniciaciją mainais už 3 mėnesių neatlygintiną darbą. Pasibaigus šiam laikotarpiui, pažengusiems mokiniams Hajašis pasiūlydavo II Reiki pakopos iniciaciją, jei šie įsipareigodavo dar 9 mėnesius. Baigusieji šį etapą galėjo tikėtis gauti Meistro simbolį, t. y. III pakopą. Po dar dvejų metų įsipareigojimo, kuris apėmė pagalbą Hajašiui mokymo klasėse, praktikai išmokdavo suteikti įšventinimus ir galėdavo patys mokyti. Praktikų įsipareigojimas buvo dirbti vieną 8 valandų pamainą per savaitę. Kiti šaltiniai mini, kad tuo metu jau buvo įvesta ir aiški mokymų mokėjimo sistema.
1935 m. į Japoniją atvyko Havaju Takata – amerikietė, gimusi japonų šeimoje, ir buvo gydoma Hajašio klinikoje. 1936 m., visiškai pasveikusi, ji paprašė išmokti Reiki, tačiau iš pradžių gavo atsisakymą – ne dėl to, kad buvo moteris, bet todėl, kad buvo užsienietė. Tuo metu Hajašis dar neturėjo teisės dalintis Reiki žiniomis su pasauliu už Japonijos ribų. Vietoje to, jis kreipėsi į Gakkai draugiją ir gavęs jų leidimą ėmė mokyti Takatos. Daug kas Gakkai viduje manė, kad už tai jis turėjo būti pašalintas iš draugijos už tai, kad užsieniečiui perdavė Reiki gydymo metodus.
Vis dėlto būtent ne pats Takatos mokymas atvedė Hajašį prie ankstyvos mirties, bet lemtinga klaida – jis nusprendė lydėti Takatą į Havajus po to, kai ji sugrįžo namo, ir ją ten aplankyti. Šis sprendimas jam kainavo gyvybę.
1937 m. rugsėjo pabaigoje Hajašis, lydimas savo dukters Kijoės, išplaukė į Havajus ir atvyko 1937 m. spalio pradžioje. Jie kelis mėnesius viešėjo pas ponia Takata, dar iki Japonijos atakos prieš Perl Harborą. Hajašis skaitė nemokamas paskaitas apie Reiki, kurias organizuodavo Takata, dažnai kartu su ja demonstruodamas įvairias Reiki technikas. Prieš išvykdamas iš Havajų, Hajašis suteikė Takatą Šihano (mokytojos) sertifikatu.
Hajašis ir jo dukra paliko Havajus 1938 m. vasario pabaigoje. Grįžęs namo, jis, kaip teigiama, sulaukė Japonijos karinės valdžios prašymo pateikti informaciją apie sandėlių ir kitų karinių objektų vietas Honolulu. Jis atsisakė suteikti tokią informaciją ir dėl to buvo paskelbtas išdaviku bei apkaltintas šnipinėjimu.
Alternatyvios Reiki istorijos pasakoja, kad dėl savo budistinės praktikos ir pacifizmo įsitikinimų Hajašis, kilus karui, atsisakė grįžti į karinę tarnybą ir dalyvauti mūšiuose. Gali būti, kad jis taip pat numatė karo pasekmes – jog Japonija gali būti visiškai sunaikinta, o blogiausiu atveju Reiki meistrai išnyks, ir praktika bei tradicijos nutrūks. Norėdamas išsaugoti Reiki žinias, jis galėjo nuspręsti išmokyti Takatą. Kitos teorijos teigia, kad būtent tuometinė nacionalizmo banga Japonijoje Hajašiui buvo nepriimtina, ir protestuodamas prieš ją jis pasirinko nutraukti savo gyvenimą.
Bet kuriuo atveju, tiesa greičiausiai slypi kažkur per vidurį. Hajašio atsisakymas kariauti ir (arba) suteikti informaciją apie galimus karinius taikinius Havajuose reiškė „prarasti veidą“, o tai tuo metu Japonijos kultūroje buvo itin rimtas dalykas. Tai reiškė, kad jis ir jo šeima būtų visiškai atstumti visuomenės. Vienintelis sprendimas tokioje situacijoje buvo seppuku – ritualinė savižudybė, kurią jis ir įvykdė 1940 m. gegužės pradžioje, pakvietęs į Japoniją Takatą ir kitus savo mokinius.
Hajašis mirė garbingai 1940 m. gegužės 11 d. savo viloje Atamyje, Idzu regione.
Prieš įvykdydamas savižudybę, Hajašis, kaip teigiama, testamentu paliko savo namus (ir galbūt kliniką) Takatai, o Atamio vilą – žmonai Čijei. Atrodo, kad jo noras buvo, jog Takata taptų jo darbo tęsėja. Vis dėlto ji nusprendė sugrįžti į Havajus, leisdama Čijei toliau gyventi Tokijo name. Po to Hajašio žmona, Čije Hajaši, perėmė klinikos veiklą ir dar kelerius metus ją tęsė. Ji išstudijavo Reiki Ryoho mokymus ir pradėjo mokyti taip, kaip tai darė jos vyras. Jų vaikai nesekė tėvų pėdomis. Galiausiai Čije pasitraukė, ir Hajaši Reiki Ryoho Kenkjūkai (Hajašio Reiki tyrimų institutas) užsidarė, kai 1952 m. ji nustojo mokyti Reiki.
Iš dalies dėl Japonijos įsitraukimo į karą Takata, kaip sakoma, prarado ryšį tiek su Hajašio Reiki tyrimų institutu, tiek su kitais Japonijos Reiki praktikais. Viename iš įrašytų pasisakymų ji teigė, kad į Japoniją sugrįžo po 14 metų nuo Hajašio mirties, tačiau istoriniai šaltiniai rodo, jog tai įvyko po 12 metų – 1952 m. Ji dalyvavo metiniame renginyje Hajašiui pagerbti ir susitiko su jo žmona Čije, tuo metu grąžindama jai ir Tokijo namo nuosavybę.
Šio vizito metu Čije pasiūlė Takatą atgaivinti Hajašio Reiki tyrimų instituto veiklą. Tačiau Takata atsisakė, sakydama, kad ji jau per daug pakeitė sistemą, kad galėtų tęsti tą patį darbą. Deja, neradus, kas perimtų šią veiklą, Hajašio klinika galutinai baigė egzistavimą. Tikėtina, kad kai kurie Hajašio mokiniai dar mokė, tačiau dauguma jų jau yra mirę.
Išverčiau iš