Kodėl "aš tai jau visas savo traumas išsprendžiau" - pavojingiausia iliuzija

Labas!

Kodėl "aš tai jau visas savo traumas išsprendžiau" - pavojingiausia iliuzija, o jos priešingybe - "gyvenimo neužteks viskam išspręsti" - taip pat.

Karts nuo karto girdžiu: "Aš jau susitvarkiau savo vaikystės traumas. Man jau nebereikia nieko spręsti, jau viskas gerai." Bet užtenka bent šiek tiek ilgiau pabendrauti, pastebėti, kaip tas žmogus kuria santykius su aplinka, kaip reaguoja, kaip priima savo ir kitų emocijas, ir iškart tampa aišku, kad nelabai aišku, ką ten jis išsprendė. "Viskas man gerai" - dažniau reiškia ne tikrą vidinę ramybę, o norą būti paliktam ramybėje, kad netektų stoti į konfrontaciją su nemalonia tema ar gąsdinančiais jausmais.

"Jau viską susitvarkiau, nieko daryti nebereikia" tiki tie, kuriems trauma yra tokia bauginanti, kad nesąmoningai pasirinko jos nematyti. Tai nėra sąmoninga saviapgaulė - tai išgyvenimo mechanizmas. Vienas dažniausiai pasireiškiančių psichikos apsaugos būdų yra neigimas ir emocinė "nejautra" - nieko nejaučiu, vadinasi man viskas gerai.

Kai žmogus išgyveno itin stiprias emocijas, smegenys išmoko jas "išjungti". Kitaip tariant, tavo trauma verčia tave tikėti, kad tu jos nepatyrei arba jau nesi veikiamas savo traumos, nes nieko nejauti. Tačiau realybė, t.y, realus to žmogaus elgesys, kasdien patiriama įtampa, impulsai, reakcijos, situacijos ar žmonių vertinimas aiškiai rodo, jog trauma vis dar aktyvi, vis dar neišspręsta, vis dar daro poveikį žmogaus nesąmoningoms reakcijoms.

Tokie žmonės, kurių psichika savireguliacijai įjungė neigimą arba emocinę nejautrą, labai dažnai tampa tais, kurie "gydo kitus", nes juk patys jau išsigydė. Jų kalba racionali, struktūruota, daug informacijos, faktų, logikos, bet... neperleista per asmeninį jausminį išgyvenimą, neišjausta, emociškai nepatirta, tik intelektualiai "sukramtyta". Iš to gimsta pavojingas tikėjimas, kad jeigu žinai, išsiaiškini, supranti - vadinasi, ir gyji, sprendi.

Psichika ginasi nuo emocinių pavojų štai kaip:

• Neigimas - atsisakymas pripažinti, kad trauma dar veikia (dažnai nesąmoningai).
• Disociacija - atitrūkimas nuo jausmų, gyvenimas "galvoje".
• Idealizacija - praeities sušvelninimas: "visi taip augo", "tėvai stengėsi kaip galėjo".
• Reaktyvioji formacija - kai žmogus elgiasi priešingai nei jaučia (pvz., pyktį maskuoja perdėtu meilumu arba pabrėžtinu abejingumu).
• Identifikacija su agresoriumi - kai traumuotas žmogus pats tampa kontroliuojantis, dominuojantis, baudžiantis, kad daugiau niekas jo nežalotų.

Aš jau esu rašiusi šia tema, kad vien žinoti nepakanka, o dabar grįžtu prie šios temos, nes tai iš tiesų vienas rimčiausių, mažiausiai žinomų ir itin paplitusių spąstų - tikėjimas, jog reikia tik išsiaiškinti ir teisingai galvoti, o tada ir teisingai jausi. Spąstuose įstrigęs žmogus gali puikiai aiškinti savo vaikystės modelius, santykių schemas, teorinius konceptus, bet jei:

• vengia jausti savo emocijas ir pastebėti jas emocinėse situacijose,
• nepajėgia atpažinti savo automatinio elgesio,
• nesugeba laikyti nemalonių jausmų vidinėje erdvėje, arba stengiasi kontroliuoti kitų žmonių nemalonias emocijas jas uždarydamas, uždrausdamas, atmesdamas

- tai rodo ne gijimą, o intelektualizuotą gynybą, t.y., galvojimą apie emocijas vietoj jų jautimo.

Tikras gijimas niekada nevyksta vien galvoje!!! Jis reikalauja somatinio proceso: ramaus buvimo su visomis savo emocijomis, kūno signalų pastebėjimo ir atviro priėmimo.

Dabar apie kitą monetos pusę, kitą kraštutinumą - "Gyvenimo neužteks viskam išspręsti"

Kai kurie žmonės, pradėję gilesnį savęs pažinimo kelią, kažkuriuo momentu išsigąsta. Pradėję tvarkytis su akivaizdžiomis problemomis, užjudina nusėdusį emocinį dumblą ir į paviršių iškyla tiek emocinių sluoksnių, kad kyla panika "Gyvenimo neužteks viskam išspręsti."

Tai kita psichikos gynybos forma – beviltiškumas. Labai tikėtina, kad tai išmoktas bejėgiškumas (learned helplessness), kai žmogus kažkada anksčiau savo gyvenime patyrė, kad nuo jo veiksmų niekas nepriklauso, todėl dabar bet kokio didesnio dalyko jis imasi su įsitikinimu, kad "vis tiek nieko nepavyks".

Tokiam žmogui, t.y., žmogui, kurio psichika saugosi įjungusi bejėgiškumo būseną, atrodo, jog jo baimė, sąstingis, abejingumas, neveiklumas, jėgų nuopuolis yra amžina, nekintanti ir negalinti pakisti realybė.

O tikroji tiesa ta, kad gijimas neturi baigtinės išraiškos, nes tai yra paprasčiausias gebėjimas būti procese.

Sveika psichika nėra stabili, nekintanti arba vien tik kylanti į viršų. Ji yra dinaminė sistema, kuri nuolat reflektuoja, adaptuojasi, auga, pažįsta, balansuoja, mokosi.

Harmoningai veikianti psichika yra:

• gebėjimas jausti ir tuo pačiu metu nesusitapatinti su emocija,
• įsivardijimas, kas vyksta, be kaltės ar gėdos,
• pasirinkimas, kaip reaguoti, vietoj automatinio impulso.

Sveika nervų sistema, subalansuota psichika gali vienu metu jausti, patirti emocijas, reflektuoti savo emocijas, atpažinti kitų emocijas ir veikti, o ne reaguoti automatiškai.

Todėl, kai žmogus sako "Aš jau viską išsisprendžiau", dažniausiai tai reiškia, kad jo trauma dar neintegruota, tik apsupta žiniomis ir suvokiama intelektualiai.

O kai žmogus sako "viso gyvenimo neužteks šitam iškuopti", tai reiškia, kad trauma tik paliesta, bet žmogus dar nesijaučia saugus, kad į savo traumas atvirai pažiūrėtų.

Viskas negali būti sutvarkyta ne dėl to, kad gyvenimo neužteks, o dėl to, kad kol esame gyvi, viskas nuolat juda ir nuolat transformuojasi.

Ir tai ne jokia ne problema. Tai - buvimas žmogumi.