Apie jausmą, kurį jaučiame santykiuose su kitais

Labas!

Žiūrinėdama senus savo užrašus, atradau senų senovėje rašytą tekstą, kurį skyriau kurso "Meilė gydo gyvenimą" moterų grupei. Kadangi geras tekstas, dalinuosi juo su jumis!

Apie jausmą, kurį jaučiame santykiuose su kitais

Vakar kurse „Meilė gydo gyvenimą“ kalbėjom apie tai, kokių jausmų pilnos kuriame santykius su kitais žmonėmis. Pamėginsiu tai, ką kalbėjau, išskaidyti ir aprašyti struktūriškai, kad būtų lengviau suprasti ir pamatyti schemą.

1. Santykiuose su kitais žmonėmis tikime, kad jaučiame kitų žmonių mintis, nuotaikas, todėl dažnai net nereikia pasitikslinti, pasiklausti, o kaip yra iš tikrųjų? Tai ypač dažnai būna, kai santykiai arba su labai artimais žmonėmis - tėvais, sutuoktiniu, nes gi aš juos puikiai pažįstu, viską apie juos žinau, taigi žinau, ką jis pasakys, taigi žinau, ką jis galvoja, taigi kaip visada. Arba su visai nepažįstamais žmonėmis, nes viską apie juos žinome iš jų mimikų, gestų, frazių. O jei dar sekame feisbuke, tai išvis jaučiamės, kad žinome kaip nuluptus :D Bet mes ne žinome, o interpretuojame. Matome kito žmogaus veido išraiškas, gestus, girdime žodžius ir kuriame savas interpretacijas, paremtas asmenine patirtimi. Ir ne visada ji būna teisinga, ne visada atitinka, ką kitas žmogus iš tiesų jaučia ar galvoja. Bet kol esame labai tikri dėl savo teisumo, net nepasitiksliname, pasiklausiame, nesuabejojame savo versijos teisingumu. Ir pagal tą savo susikurtą versiją kuriame santykius su tuo žmogumi.

Kai „viską žinome“ apie artimus žmones, su kuriais daug metų bendraujame, dažniau pataikome, tačiau irgi ne viskas, ką „žinome“ yra iš tikrųjų tiesa. Tai taip pat mūsų pačių interpretacijos. Pvz., tas mūsų pažįstamas kelis kartus pasielgia kažkaip ir mes jau „žinome“, nusprendžiame ir patikime, kad taip bus visada. Ir pagal tą žinojimą toliau kuriame savo santykius su tuo žmogumi. Ir kuo ilgiau bendraujame, tuo daugiau savo galvoje pasidedam tokių programėlių „kaip visada“. Ir esmė ne ta, kad žmogus iš tiesų visada visada visada taip elgiasi, esmė ta, kad nepastebime, kai elgiasi ne kaip visada, o juokingiausia, kad pačios imame elgtis su tuo žmogumi visada vienodai, tikėdamos savo susikurtu „kaip visada“.

Kita šio reikalo pusė, kad tikime, kad jaučiame kitų žmonių jausmus ir mintis mūsų atžvilgiu. Pvz., jaučiu kaip ant manęs pyksta, jaučiu to žmogaus pyktį. Jaučiu, kaip iš manęs reikalauja, kaip mane spaudžia, kaip mane verčia. Jaučiu kaip manim nepasitiki. O kas tai jaučia? Kur tai jaučiu, kieno tai pojūčiai? O kai galvoju, kad apie mane blogai galvoja, kas taip galvoja, kieno tai mintys? :) Tai, kaip aš įsivaizduoju žmonių santykį su manim, jų jausmus mano atžvilgiu, jų mintis mano atžvilgiu, yra mano pačios savęs matymas iš šono, tai yra tai, kaip aš save suvokiu, ką aš apie save galvoju ir ką aš sau jaučiu.

Grįžtu prie pirmo punkto pirmo sakinio „tikime, kad jaučiame kitų žmonių mintis, nuotaikas, emocijas“ ir pereinu prie antro punkto:

2. Santykiuose su kitais žmonėmis tikime, kad už tai, kaip jaučiuosi, atsako kiti žmonės. Kitaip tariant, jei manęs nemyli kitas, vadinasi ir aš nejaučiu meilės. Jei kitas man nejaučia pagarbos, vadinasi ir aš, santykyje su tuo žmogumi, savyje nejaučiu pagarbos, jaučiuosi negerbiama. Jei manęs nevertina – jaučiuosi nevertinama. Jei nebrangina – jaučiuosi nebranginama.

Net jei manęs iš tiesų nemėgsta, nevertina, negerbia, kaip konkrečiai, kaip intensyviai, kokį būtent manęs nemėgimo, nuvertinimo ir negerbimo jausmą tas žmogus jaučia, aš nežinau, negaliu pajausti, nes visada jaučiu tik save, kaip aš savęs nemėgčiau, nevertinčiau ir negerbčiau, jei būčiau kitas žmogus.

Ir kai jaučiuosi, kad man kažkas nejaučia kažko, ko norėčiau, kad jaustų, aš pati savo viduje atjungiu tą jausmą ir imu jaustis blogai. Neleidžiu sau jaustis vertingai, kol kas nors manęs nepradės vertinti. Neleidžiu sau jaustis mylimai, kol kas nors kokiu nors man tinkamu būdu neįrodys, kad myli mane. Neleidžiu sau jaustis pakankamai, pilnavertei, kol kas nors iš išorės man „neįdės“ to jausmo, kol neduos leidimo savo viduje įjungti šitas emocines būsenas. Dėl to visą gyvenimą nugyvename siekdamos paveikti kitų žmonių jausmus, ištraukti iš jų tai, ko norime, kas, tikime, mums leis pasijausti geriau. Neleidžiame kitiems mūsų nemėgti. Neleidžiame sau būti ta, kurios kažkas nemėgsta. Visi turi pritarti. Visi turi palaikyti. Visi turi manimi tikėti. Nes to, kol visi man nebus palankiai nusiteikę, aš irgi negalėsiu savo viduje įjungti jausmo „viskas man ir su manim yra gerai“. O jei nepavyksta tinkamai paveikti kitų (o nepavyksta dažnai, nes viskas, ką jaučiame, yra mūsų, o ne kitų), nusiviliame, pykstame, arba įkrentame į abejingumą, pagiežą, atsiribojimą nuo kitų žmonių.

3. Tarsi trečias punktas, bet tai pirmo ir antro punkto tęsinys :)

Moneta turi dvi puses – herbą ir skaičių. Taip ir jausmai turi dvi puses – aš jaučiu ir man jaučia. Pvz., aš myliu ir mane myli. Aš gerbiu ir mane gerbia. Aš pasitikiu, manimi pasitiki. Tai tas pats jausmas, ta pati moneta, tos pačios monetos dvi pusės. Bet jausmų atžvilgiu dažniausiai nesuvokiame, kad „man jaučia“ yra taip pat mano jausmas, tai yra tai, ką aš jaučiu arba ko nejaučiu. Ir jei nusprendžiu ko nors nejausti, iš išorės tai niekaip neateis, kad ir kiek žmogus įrodinės, stengsis ar kažką darys, kad parodytų savo jausmus.

Jei labai visus myliu, bet manęs niekas nemyli, tai čia ne žmonėse problema, problema, kad aš sau neleidžiu jausti antros jausmo „monetos“ pusės.

Ką daryti? Tiesiog imti treniruoti savo gebėjimą jausti abi monetos puses. Kaip tai jaučiasi „aš myliu“? O kaip tai jaučiasi „mane myli“?

Įsivaizduoju, kad šioje vietoje kas nors man galėtų imti prieštarauti, kad čia melas sau - įsivaizduoti, kad mane myli, nors realiai nieks nemyli, negerbia, nevertina, nebrangina. Kad taip galima prisisvaigti ir pradėti daryti nesąmones.

Na, mes ir taip darome daug nesąmonių, prisisvaigusios, kaip niekas mūsų nevertina ir nebrangina, kaip niekam nerūpime ir kokios vienišos, nesuprastos, atstumtos esame :) Be to, ką daryti ir ko nedaryti, savo veiksmus pasirenkame pasitelkusios intelektą, o ne jausmus. Pvz., bijom eiti pas stomatologą, bet einame. Tingime eiti į darbą, bet einame. Jei jausimės mylimos, nebūtinai pradėsime elgtis kažkaip labiau neadekvačiai, nei jau elgiamės neadekvačiai, tikėdamos, kad niekas mūsų nemyli.

O be to, kas yra pirmas ir vienintelis žmogus, kuris jaučia „manęs nemyli“? Ir kas yra pirmas ir vienintelis žmogus, kuris jaučia „mane myli“? Kada jaučiuosi geriau, pirmu atveju ar antru? Kurioje būsenoje daugiau sveikatos, atsipalaidavimo, džiaugsmo gyventi? Tai kas man labiau apsimoka – užsispyrusiai tikėti „nieks nemyli“ ar atsipalaiduoti ir pažaisti naują žaidimą, tiesiog sukurti savo viduje jausmą „aš esu mylima“? Nes ir pirmu atveju tai tik mano fantazija, o ne faktai, ir antru atveju taip pat mano vaizduotė, o ne faktai :)