4 laiškas

Kai išsiunčiau praeitą bendrą naujienlaiškį, gavau net kelis "kaip tu viską spėji?" klausimus. Nustebau, nes nejaučiu, kad labai daug spėju, o paskui ėmiau galvoti, apie tai ką spėju, ką darau ir gal tikrai daug padarau? Tada dar draugė, kuriai daugiausiai pasakoju ką veikiu, nuoširdžiai nusistebėjo: "Oho! Tik pakalbėjai, kad nori eit į angliškai kalbančią rinką, ir jau kiek daug padarei ta linkme!". Tai pagalvojau, kad plačiau papasakosiu kaip ką darau, kaip viską matau ir kuria kryptimi save auginu.

Pati didžiausia pagalba mano gyvenimo kokybės ir efektyvumo palaikyme, pati aukščiausia meilės sau išraiška yra tai, apie ką dauguma žmonių išgirdę su pasišlykštėjimu nusipurto - S I S T E M A. :D

Daugelio labai skirtingų tikslų pasiekiu nepersiplėšdama, nuosekliai judu į priekį per daug nenukrypdama nuo tikslo, nes jau daug metų kuriu ir tobulinu asmeninę sistemą, rutiną, ritmą, viziją, strategiją, planavimą, analizę, išvadų darymą ir atitinkamai plano koregavimą.

Iš prigimties esu labai išsiblaškiusi ir chaotiška, savo dėmesį sutelkiu ir išlaikau tik į tuos dalykus, kurie man įdomus ir tik tol, kol įdomu. Pamirštu viską, kas man neaktualu, tuo tarpu gebu metų metais fiksuoti, grupuoti, analizuoti menkiausias detales dalykų, kurie man įdomūs :D Ir dar be to esu "nuplaukusi" į savo vidinį pasaulį, savotišką paralelinę visatą, kurioje man gerokai įdomiau, nei realiame gyvenime. :) Turbūt gali įsivaizduoti, kiek daug problemų, nesusipratimų, konfliktų šios savybės man sukėlė vaikystėje. Gana anksti ėmiau pastebėti, kad čia mano pačios išsiblaškymas ir "nuplaukimas" gadina gyvenimą, todėl pradėjau ieškoti būdų, kaip palaikyti vidinę emocinę ir mentalinę tvarką, kaip susirinkti save ir judėti į priekį, vietoj to, kad chaotiškai malčiausi ratais, gesindama nesibaigiančius gaisrus, įstrigusi būsenoje "nieko nespėju!!!!".

Trumpai tariant - jei nori "viską spėti", turi mokėti planuoti, prioretizuoti, efektyviai paskirstyti savo energiją įvairiai veiklai ir neveiklumui, turėti ilgalaikę viziją bei strategiją kaip tą viziją realizuoti.

Yra dvi pagrindinės priežastys, dėl ko žmogus IMA viską organizuoti, planuoti. Kitame laiške papasakosiu apie priežastis, dėl ko žmogus ATSISAKO tai daryti ir mieliau jau gyvena vidinėje betvarkėje, pradėtuose ir neužbaigtuose darbuose, apsuptas vis naujų įsiplieskiančių "gaisrų".

Pirmoji priežastis, manau gana retai pasitaikanti, tai savo vidinio chaoso tvarkymas, gyvenimą harmonizuojančios disciplinos kūryba iš meilės sau :) Labai paprasta - pamačiau, kad chaosas man labai trukdo ir ėmiausi sisteminti jį, kad neištaškyčiau niekams energijos, kad užbaigčiau man naudingus dalykus net ir tada, kai jie nebežadina smalsumo, kuris būna pradėjus kažką naujo, o vėliau išblėsta. Dėl to vis labiau susipažįstu su savimi, savo stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis, kad iš nuoširdaus savęs priėmimo rasčiau optimaliausią būdą geram gyvenimui susikurti. Tai - brandžios ir rūpestingos meilės sau išraiška :) Vėliau, kituose laiškuose, pateiksiu pavyzdį, kaip atrodo nebrandi meilė sau.

Antroji priežastis, dėl ko žmogus viską planuoja, - nesaugumo jausmas ir iš jo kylantis stiprus noras viską kontroliuoti, reguliuoti, valdyti. 

Esu buvusi ir šitoje būsenoje. Kai buvau joje, jaučiausi tarsi nieko savo gyvenime negaliu pakeisti, nes viskas ir visi stipresni už mane. Negalėjau atsipalaiduoti, nes atrodė, kad tik mano įtampa kaip klijai laiko mano sudužusio pasaulio šukes vienoje vietoje. Viduje jaučiausi subyrėjusi, todėl įsitempusi laikiau savo vidinio pasaulio šukes vienoje vietoje, nes atrodė, kad vos atsipalaiduosiu ir galutinai viskas suaižės. 

Paradoksas, bet šioje bejėgiškoje būsenoje žmogus iš visų jėgų stengiasi sureguliuoti ne tai, ką gali, o tai, ko negali! Tada jis, dažniausiai, įsitraukia į kitų žmonių kontrolę, siekia paveikti kaip kiti jaučiasi, ką jie galvoja, veikia, kaip ką daro/nedaro. Ima aiškinti kaip reikia skusti bulves, krapštyti nosį, parkuoti automobilį, rengtis, šukuotis. Atiduoda visas jėgas, spręsdamas kitų žmonių problemas, auklėdamas, "augindamas" kitus, nors jo to nieks neprašė, vietoj to, kad išsispręstų savas. Dar viena to, ką kalbu, iliustracija, kuri galbūt bus pažįstama, - kai moterys savo vyrus vadina dar vienu vaiku, nes nepajudinamai tiki, jog turi reguliuoti ir auklėti jį kiekviename žingsnyje, kitaip, be jos priežiūros, mirs iš bado, nenueis į darbą, arba negrįš namo, nesugebės savarankiškai nusišnypšti nosies arba teisingai išsivalyti dantų. Taip prioretizuojant savo laiką, be abejo, neįmanoma spėti kažką daug nuveikti, ypač vardan savo gerovės, nes visas laikas ir energija atiduodama kitų žmonių gyvenimui reguliuoti. Kaip gali išsigryninti savo gyvenimo viziją, sukurti strategiją ir planą, sekti kaip sekasi jį vykdyti, daryti korekcijas, kai visas laikas pašvęstas kitų žmonių gyvenimo sekimui ir kontrolei?

Noras visus ir viską kontroliuoti be abejo kyla ir dėl problemų su saviverte. Kai nejauti savo vertingumo, tada atrodo, kad reikia nusipelnyti, užsitarnauti, susikurti vertę, gauti validaciją iš kitų, patvirtinimą kad esi vertingas. 

Kai nesijauti reikšmingas, niekas, kas susiję asmeniškai su tavimi, taip pat neatrodo reikšminga. Todėl visas dėmesys nukreipiamas kitų žmonių gyvenimui reguliuoti, o ne savam tvarkyti. Pabandysiu paaiškinti kitais žodžiais - iš žemos savivertės žmogui atrodo, kad yra nereikšmingas, o va visi kiti - reikšmingi. Jis jaučiasi nuliu (0), kai tuo tarpu visi kiti bent jau vienetai (1). Todėl žmogus tiki, kad reikia pakeisti kitus, o ne save, kad gyventų geriau, nes nuo kitų jo gyvenimas labiau priklauso, nei nuo jo paties. 

Beje, posakiai "žmogus suplanuoja, o Dievas juokiasi" arba "nutiko gyvenimas", yra nei apie Dievą, nei apie Gyvenimą, o apie taip kalbančio žmogaus žemą savivertę ir įstrigimą aukos būsenoje.

Ir, aišku, iš žemos savivertės labai svarbu būti teisiu, reikalingu, naudingu. Reikia įrodyti, kad geriau žinai, kad tavo planas geresnis, todėl kad žemos savivertės žmogus jaučia nuolatinę konkurenciją ir nesaugumo jausmą. 

Kai nemoki savęs adekvačiai suvokti, pradedi kelti neadekvačius lūkesčius, neadekvačiai aukštus reikalavimus, kurių aišku, negali įvykdyti. Va tau ir "nieko nespėju". O ar realistiška buvo "viską spėti"? Iš kokios vidinės pozicijos buvo kurti planai? Iš meilės sau ar iš baimės, nevertumo jausmo, noro įrodyti savo vertę? Ir apskritai, kas tas "viskas", ką reikia spėti? Kiek "viskame" yra tikrojo tavęs, o kiek bandymo įtikti, pateisinti kitų lūkesčius, apsisaugoti nuo kažko, ko bijai?

Beje, iš žemos savivertės žmogui sudėtinga įsipareigoti sau, bet lengva įsipareigoti kitiems. Tai taip pat priežastis, dėl ko atsiranda labai daug "visko", ko paskui nelabai įmanoma suspėti. 

Grįžtu prie pirmosios priežasties, kai žmogus imasi planuoti gyvenimą kaip meilės sau išraišką. 

Darydamas iš meilės sau, jis, pirmiausia, ir kuria planus sau, o ne kitiems. Taip sutaupo laiko ir be reikalo neapsikrauna. 

Jei jo planai susiję su kitais žmonėmis, palieka pakankamai vidinės erdvės improvizacijai. Tą laisvą erdvę veikti, eksperimentuoti, priimti sprendimus atsižvelgiant į realią situaciją, palieka ir tada, kai planas skirtas tik sau, todėl neįsitempia, nes žino, kad jei ką, turės kur atsitraukti, persirikiuoti, apsisukti. 

Antra, planus kuria per pagarbų pokalbį su savimi, įsiklausydamas į save, atsižvelgdamas į savo charakterio niuansus, aplinkybes, aiškindamasis ką savyje reikia pastiprinti, paremti, o ką - atpalaiduoti ir sušvelninti. 

Trečia, kadangi jo planai sukurti be įtampos ir baimės, be siekio kam nors ką nors įrodyti, o su linksmu smalsumu pamatyti, kaip čia viską pavyks įgyvendinti, tuomet, kai kažkas nevyksta pagal planą, jis analizuoja aplinkybes ir daro korekcijas, o ne ieško kaltų, pyksta, nusivilia ir viską meta. Kad kažkas neįvyko pagal planą, jam nėra įrodymas, kad yra nieko vertas, o pasaulis - grėsmingas, piktai nusiteikęs, taip ir laukiantis progos pasijuokti iš žmogaus planų. Kiekvieną nesėkmę jis priima kaip tiesiog duomenis analizei ir informaciją, kurią galima panaudoti tolimesniam augimui. O ne pralaimėjimą žūtbūtinėje kovoje, kurioje turi laimėti arba... mirti.

Kitame laiške pratęsiu :)